Inkstai – gyvybiškai svarbūs organai, atliekantys daug funkcijų, palaikančių organizmo sveikatą, jie:

1. Filtruoja kraujotaką – inkstai pašalina iš kraujo toksinus ir perteklinius skysčius. Šie šalutiniai produktai iš organizmo pasišalina gyvūnui šlapinantis.
2. Palaiko vandens balansą, t.y. reguliuoja organizmo skysčių lygį, užtikrindami, kad gyvūno kūne būtų pakankamas, bet ne perteklinis kiekis vandens.
3. Palaiko tinkamą elektrolitų (kalio, natrio, kalcio) pusiausvyrą kraujyje, kuri yra būtina nervų ir raumenų funkcijai.
4. Dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime, išskirdami hormonus, kurie veikia kraujagyslių susitraukimą bei širdies funkciją.
5. Inkstai gamina hormoną eritropoetiną, kuris stimuliuoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose.
6. Palaiko rūgščių-šarmų pusiausvyrą ir tokiu būdu reguliuoja kraujo pH.
7. Dalyvauja vitamino D aktyvavimo procese, kuris yra būtinas kalcio absorbcijai ir kaulų sveikatai.

Priežastys gali būti įvairios, tai tikslinama apžiūros metu, tačiau dažniausios:

• Amžius – vyresni gyvūnai dažniau kenčia nuo lėtinio inkstų nepakankamumo;
• Įgimtos inkstų anomalijos;
• Lėtinės infekcijos arba uždegimai;
• Toksiškos medžiagos (pvz., etilenglikolis, augalai, tam tikri vaistai);
• Infekcijos (pvz., leptospirozė, pielonefritas);
• Kraujo tiekimo į inkstus sutrikimai.

Klinikiniai požymiai:

• Vėmimas, viduriavimas;
• Letargija;
• Sumažėjęs apetitas;
• Svorio netekimas;
• Dehidratacija;
• Polidipsija (padidėjęs troškulys) ir poliurija (padažnėjęs šlapinimasis);
• Nemalonus kvapas iš burnos;

Reguliarios veterinarinės apžiūros ir tinkama priežiūra padeda užtikrinti tinkamą vidaus organų funkcionalumą bei anksti aptikti galimus sutrikimus. Senamiesčio veterinarijos klinikoje esame pasiruošę suteikti ne tik išsamų sveikatos patikrinimą, bet ir pagelbėti Jūsų keturkojus draugus ištikus įvairioms sveikatos problemoms.

Svarbu žinoti, jog piometra:

• Paprastai pasireiškia per 1 – 2 mėnesius po rujos;
• Gali būti 2 tipų – atvira ir uždara:

1. Atvira piometra: gimdos kaklelis atviras, gali būti stebimos gleivingos ar kraujingos, klampios, nemalonaus kvapo išskyros iš makšties.
2. Uždara piometra: nematoma jokių išskyrų, gimdos kaklelis uždaras.

Priežastys ir patogenezė:

• Piometros patogenezė dar nėra iki galo aiški, tačiau jos atsiradimui turi įtakos lytiniai hormonai ir bakterinės infekcijos sukėlėjai;
• Aukštas progesterono kiekis skatina liaukų augimą ir gleivinės sustorėjimą, taip pat slopina imuninės sistemos veiklą, dėl ko gimda tampa labiau pažeidžiama bakterinėms infekcijoms, kurios patenka iš makšties per gimdos kaklelį;
• Dažniausiai sutinkama bakterija (65-90 % atvejų), kuri įtakoja piometros vystymąsi yra Escherichia coli.

Piometros klinikiniai požymiai:

• Polidipsija – per didelis vandens suvartojimas;
• Poliurija – dažnas šlapinimasis;
• Pūlingos išskyros iš makšties;
• Vėmimas;
• Letargija/depresija;
• Karščiavimas;
• Išpūsta pilvo sritis;
• Apetito praradimas;
• Dehidratacija;
• Tachikardija – padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis;
• Tachipnėja – kvėpavimo dažnio padidėjimas.

Dažniausias ir patikimiausias gydymas – chirurginis, kurio metu atliekama ovariohisterektomija (kiaušidžių ir gimdos pašalinimas).

Jeigu pastebėjote bent vieną iš anksčiau minėtų simptomų, rekomenduojame nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Senamiesčio veterinarijos klinika – tai vieta, kur jūsų augintinis visada ras patikimą, skubią pagalbą. Mūsų tikslas – užtikrinti jūsų augintinio gerovę, kad jis galėtų mėgautis laimingu ir pilnaverčiu gyvenimu.

• Kačių imunodeficito virusą (FIVKačių leukemijos virusą (FeLV);
• Kačių chlamidiozę;
• Kačių marą (FPV);
• Kačių koronavirusą (ReCoV);
• Šunų parovirusinį enteritą (CPV);
• Šunų koronavirusą (CCV);
• Giardia virusą, kuriuo serga šunys ir katės. Virusas perduodamas ir žmogui per gyvūno išmatas.Giardia pirmuonys, patekę į organizmą sukelia pilvo pūtimą, vėmimą, pykinimą, viduriavimą. Nustačius virusą itin svarbu laikytis higienos, plauti rankas, maudyti gyvūną, nes pirmuonių gali likti ant augintinio kailio.

Kačių virusai slopina kačių imunitetą, užsikrėtusios katės dažnai kenčia nuo virškinimo sutrikimų, dantenų infekcijų, akių pūliavimų. Kai kuriuos virusus nešioja tik katės, žmogui jis nepavojingas, tačiau reikia atkreipti dėmesį į katės priežiūrą, mitybą, laikantis vet. gydytojo rekomendacijų, virusą turinčios katės gali gyventi pilnavertį gyvenimą, tačiau negydant žymiai sutrumpėja kačių gyvenimo trukmė, gyvūnas kenčia nuo varginančių simptomų.
Nuo daugelio šių virusų augintinis skiepijamas, tačiau neskiepyti gyvūnai, taip pat kontaktą su laukiniais gyvūnais turintys augintiniai turi riziką užsikrėsti ir užkrėsti savo šeimininkus ir šeimos narius. Dažnai sergančius augintinius, – vemiančius, viduriuojančius (ypač su krauju išmatose), vangius naminius gyvūnus veterinarijos gydytojai  rekomenduoja tikrinti ekspres testais tikslesnei ligų diagnozei ir efektyvesniam gydymui. Sveikas gyvūnas suteiks džiaugsmo visai šeimai ir nesukels pavojaus šeimos sveikatai ir gerbūviui.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais
Veterinaras.lt

]]> https://veterinaras.lt/suns-dantu-higiena-ir-sveikata-dantu-ir-dantenu-ligos/ Tue, 02 Jul 2019 07:53:53 +0000 https://veterinaras.lt/?p=1237 Senamiesčio veterinarijos klinikoje atliekame:

Šunų dantų apnašų valymą;
Augintinio dantų šalinimo operaciją su bendra nejautra.

Augintinio dantų ir dantenų būklė parodo bendrą gyvūno organizmo būklę. Negydomos dantų ir dantenų ligos gali pažeisti ir gyvūno vidaus organus, ne tik burnos ertmę.

Kiekvienas šuniuko šeimininkas žino – šuns nasrų kvapas ne visuomet malonus, tačiau, jei pastebite itin nemalonų kvapą, jaučiamą per didelį atstumą, o taip pat pastebite, kad šuo prarado apetitą, jam krenta svoris, gyvūnas vemia, geria daug vandens, būtina atkreipti dėmesį į jo sveikatos būklę.

Užtektų kartą per savaitę apžiūrėti augintinio dantenų ir dantų būklę: dantenos turi būti rausvos spalvos, be paraudimų, patinimų, ant dantų neturėtų matytis apnašų, dantys baltos spalvos.

Augintinio dantenų ir dantų ligų požymiai

Pagrindiniai požymiai, dėl kurių augintinis turėtų būti apžiūrėtas veterinaro:

Itin nemalonus kvapas iš nasrų;
Dantenų patinimai , rausvos dantenos (rodančios uždegimus);
Augliai, gumbai ant dantenų;
Pernelyg didelis seilėjimasis, daugiau seilių nei įprasta;
Dantų netekimas;
Žaizdos, dariniai po liežuviu.

Bakterijos ir prastesnės kokybės šunų maistas, taip pat genetiniai veislės veiksniai lemia dantų apnašų formavimąsi, kuris komplikuojasi į dantenų uždegimus, gingivitą, todėl šuo netenka dantų. Keletas prevencijos priemonių apsaugo augintinio dantis nuo dantenų ligų ir dantų netekimo – tai dantų valymas, kramtymui skirti kauliukai ir skanėstai, turintys dantis valančių medžiagų, speciali dieta. Veterinarijos klinikose galima teirautis specialių šunims skirtų dantų valymo pastų, atkreiptinas dėmesys, kad šunims netinka žmonėms skirtos dantų pastos, kadangi jos erzina augintinio skrandį.

Pagrindinės dantų ir dantenų ligos, dažniausiai diagnozuojamos augintiniams veterinarijos gydytojų:
Periodontitas – infekcija tarp dantų ir dantenų, dėl kurios gyvūnas netenka dantų, jaučiamas itin blogas nasrų kvapas, dantų skausmas, infekcija pasklinda po visą augintinio kūną, taip pat sukelia čiaudulį, nosies ertmės gleivinės pažeidimus.
Gingivitas – dantenų uždegimas, dėl kurio formuojasi dantų apnašos, dauginasi bakterijos, sukeliančios uždegimą, gyvūnui kraujuoja dantenos, jaučiamas nemalonus kvapas. Šios ligos atveju itin svarbus nuolatinis reguliarus dantų valymas.
Dantenų tinimai – maisto likučiai tarp dantų, dėl kurių dauginasi bakterijos, sukelia dantenų patinimus, dantenos rausta, tinsta.
Augliai ir cistos ant dantenų, kurias turi apžiūrėti vet. gydytojas;

Šuniuko nuolatiniai dantys, išdygstantys anksčiau, nei iškrenta pieniniai dantys, taip pat sukelia burnos higienos problemų, jei pieniniai dantys nėra laiku pašalinami, jie gadina nuolatinius dantis, atsiranda palankesnė terpė plisti bakterijoms, gadinančios augintinio dantis.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt

Išduodame EU pasą kelionėms į užsienio šalis;

Registruojame augintinį Valstybinėje duomenų bazėje;

Implantuojame mikročipus.

Kodėl reikėtų mikročipuoti savo augintinį klausia kiekvienas šeimininkas. Šiai procedūrai būtinas planuojamas vizitas į veterinarijos kliniką, tad kas yra mikročipas ir kokią naudą jis teikia jums ir jūsų augintiniui?

Mikročipai po oda gali būti implantuojami daugeliui gyvūnų , – katėms, šunims, arkliams, netgi paukščiams ir vėžliams. Tai ryžio dydžio prietaisas, kiekvienas turintis unikalų numerį, nuskaitomą skeneriu. Mikročipų numeriai laikomi specialiose duomenų bazėse, taigi mikročipas leidžia rinkti informaciją apie gyvūną, kurią jo savininkas yra pateikęs mikročipavimo dieną.

Gyvūno mikročipavimo privalumai – kelionių metu, nelaimingų atsitikimų bei dingimo atvejais

Pagrindinė nauda – augintiniui pabėgus, pasiklydus. Mikročipą turintis augintinis bus lengvai identifikuojamas nuskanavus jo mikročipą, padės rasti informaciją apie jo savininką. Implantuotas mikročipas paprastai nemigruoja, lengvai randamas ir skenuojamas skeneriu. Lankantis veterinarijos klinikoje ir reguliariai tikrinant augintinio sveikatą, tai įprasta ir greita procedūra, – veterinarijos gydytojas specialiu prietaisu implantuoja mikročipą tarp augintinio menčių.
Su savo šeimininku keliaujantys augintiniai mikročipuojami privalomai, išduodamas augintinio pasas, leidžiantis vežtis augintinį į keliones po pasaulio šalis. Kelionės metu mikročipas skenuojamas keletą kartų, keliauti su šeimininkais gali tik mikročipuoti gyvūnai.

Aktualus klausimas – mikročipuoto augintinio draudimas

Šeimininkams, planuojantiems drausti savo augintinius Gyvūnų draudimu taip pat reikia mikročipuoti savo augintinį. Turėdamas sveikatos draudimą ir mikročipą augintinis apsaugomas nelaimingų atsitikimų, traumų atvejais, vagystės atvejais, tad kiekvienam atsakingam šeimininkui visuomet aktualūs mikročipavimo ir augintinio draudimo klausimai.

Veterinaras.lt

Šeimininkas gali visuomet apžiūrėti, ar ant dantų nesusidariusios apnašos, ar nėra rudų dėmių. Gyvūnui gali sutinti dantenos, taip gali atsitikti ir dėl tarpdančiuose užstrigusių maisto likučių. Gendantys dantys kenkia visai virškinimo sistemai,- bakterijos iš burnos patenka į skrandį, žarnyną, dingsta apetitas, jaučiasi stiprus nemalonus kvapas iš nasrų. Tai gali lemti ir kitus sveikatos sutrikimus, tad laiku pastebėti šiuos požymius būtina. Laikui bėgant į burnos ertmę pateka infekcija, pakliūna bakterijos ir jei imunitetas silpnesnis, dantis gali pradėti pūti.

Dažnai dantų higienai gali padėti įvairūs skanėstai ar papildai, kuriuos gyvūnas mielai ėda ir mėgsta pakramtyti.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Kas yra vakcina?

Vakcina paruošia organizmo imuninę sistemą kovai su ligas sukeliančiais organizmais. Vakcinoje yra antigenų, kurie organizmo imuninei sistemai atrodo kaip ligą sukeliantys organizmai. Kai vakcinoje esančios medžiagos patenka į organizmą, jis lengvai stimuliuojamas, tad jei augintinis iš tiesų būtų infekuotas, jo organizmas jau būtų pasiruošęs kovai su ligos sukėlėju. Jo imuninė sistema greitai atpažįsta ligos sukėlėją ir jį neutralizuoja visiškai arba sumažina ligos komplikacijas, gyvūnas praserga lengvesne forma.

Svarbiausia pasitarti su veterinarijos gydytoju, kokia vakcina ar kombinacija aktualiausia ir labiausiai tinkama jūsų gyvūnui, taip pat kokio vakcinacijos grafiko reikėtų laikytis kiekvienu konkrečiu atveju.

Kokie klausimai aktualiausi pirmą kartą skiepijantiems savo augintinį?

Kada vakcinuojamas mažas šuniukas/kačiukas?

Yra dviejų tipų schemos skiepijimui mažiems šuniukams: pirmas skiepas padaromas pusantro mėnesio, po to – dviejų mėnesių ir trijų mėnesių. Antra galima skiepijimo schema: dviejų ir trijų mėnesių amžiaus. Schema priklauso nuo vakcinos gamintojo, paprastai ją reikia rinktis atsižvelgiant į gyvūno sveikatą, tą geriausiai patars veterinarijos gydytojas.

Kačiuko skiepai paprastai atliekami dviejų ir trijų mėnesių amžiaus.

Skiepijama nuo tų pačių ligų, tik į trijų mėnesių amžiaus skirtą vakciną įeina skiepas nuo pasiutligės.

Kaip vakcinuoti gyvūną, paimtą iš prieglaudos?

Pirmiausia reikia duoti vaistus nuo kirminų ir tuomet po dešimt-keturiolikos dienų skiepyti. Jei gyvūnas turi kirminų, reikia kartoti vaistų dozę ir atidėti skiepą, priklausomai nuo to, kokių parazitų gyvūnas turi, jei askaridžių,- skiepas gali atsidėti net iki dviejų mėnesių, geriausia konkrečiu atveju visuomet konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Kada atidėti/vengti skiepų?

Kai gyvūnas serga: viduriuoja, pakilusi temperatūra, kosėja, yra gydomas nuo konkrečios ligos ir girdomas antibiotikais, taip pat, kai turi parazitų.

Ar skiepai saugūs?

Skiepai iš tiesų saugūs, tą garantuoja gamintojas. Tačiau po skiepo gali būti skausminga vieta, į kurią buvo vakcinuojama, net iki dviejų parų, gali patinti, pakilti kūno temperatūra. Taip pat gyvūnas gali būti vangus iki trijų parų, neėsti. Katėm gali atsirasti išskyrų iš nosies, gali čiaudėti, kosėti. Maža tikimybė, tačiau gali pasireikšti anafilaksinė reakcija,- šokas. Tuomet būtina kuo skubiau kreiptis į vet. gydytoją, visgi, šie atvejai itin reti.

Ar tikrai būtina skiepyti kasmet?

Taip, ypač, jei turite mažų vaikų ir gyvūnas gyvena aplinkoje, kur turi kontaktą su laukiniais gyvūnais ar kitais šunimis.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Prieš suteikiant pagalbą gyvūnui, svarbu taip pat įvertinti, ar jis neserga kitomis ligomis, kurios gali sukelti vidurių užkietėjimą, dažnai tai yra tam tikrų sutrikimų priežastis, taip pat obstipacija dažnai supainiojama su Kolitu.

Priežastys

Dažniausia vidurių užkietėjimas būdingas vidutinio-vyresnio amžiaus gyvūnams. Dažna priežastis yra dehidratacija – gyvūnas geria nepakankamai skysčių, tai lemia išmatų sukietėjimą žarnyne, prasideda vidurių užkietėjimas.

Ne retas atvejis šunims – svetimkūnių prarijimas. Šunys graužia ir praryja medienos daleles, popierių, žolę, rūbus, žaislus, – tai gali sukelti virškinamojo trakto nepraeinamumus. Ilgaplaukiams šunims bei katėms vidurių užkietėjimą gali lemti ir prarytų plaukų kiekis žarnyne, todėl itin naudingas maistas, kurio sudėtyje yra medžiagų, šalinančių plaukus iš žarnyno, tam taip pat naudojami ir specialūs preparatai. Nesuvirškinamos prarytų daiktų dalelės susimaišo su išmatomis ir sukelia sukietėjimus, nepraeinamumą, neslenka žarnomis, taigi gyvūnas negali pasituštinti.

Kita priežastis, pasitaikanti šunims – ilgi periodai tarp pasivaikščiojimų. Kuo ilgiau išmatos lieka žarnyne, tuo labiau jos kietėja, tad jei šuo tvarkingas ir namuose niekuomet nelinkęs atlikti savo reikalus – gali būti, kad užsikentėjimas lems tai, jog jam reikės didesnių pastangų tuštinantis.

Svarbiausia stebėti, ar tuštinimosi procesas nesukelia diskomforto jūsų augintiniui, ar jam tai lengvai pavyksta, taip pat ar ant išmatų nesimato kraujo žymių.

Prevencija

Veterinarijos gydytojas Aurimas Kviklys konsultuoja kaip gyvūnų šeimininkai galėtų atskirti šias problemas ir kokių priemonių imtis jų prevencijai.

Svarbiausia – visuomet užtikrinti, kad gyvūnas geria pakankamai vandens. Šunų šeimininkai, kurie mėgsta palepinti savo augintinius, turi atkreipti dėmesį, kad kaulai, skirti graužimui, būtų ne minkšti (ypatingai netinka vištų kaulai), nes kaulų atplaišos užkemša žarnyną, kai kuriais atvejais geriau duoti specialių skanėstų.

Taip pat galite išsivesti augintinį ilgesniems ar dažnesniems pasivaikščiojimams.

Ar dažnai tenka gydyti gyvūnus, prarijusius svetimkūnius, kaip tai susiję su vidurių užkietėjimu?

Tai nėra itin dažna problema, mūsų praktikoje tai paprastai įvyksta šunims, kurie praryja kaulus, kaulų atplaišos stringa, užkemša virškinamąjį traktą, žarnyną. Kartais kaulų smulkias daleles itin sunku pastebėti, kuomet jos užstringa stemplėje, ties skrandžiu, tai itin pavojinga, nes aštrios kaulų nuolaužos gali pradurti trachėją, į plaučius patenka kraujo ir gyvūnas gali uždusti.

Vidurių užkietėjimas labiau būdingas vyresnio amžiaus gyvūnams, paprastai tai chroniška problema, dažniausiai susijusi su gyvūno mityba, fizinio aktyvumo stoka, persirgtomis ligomis.

Kokie preparatai tinkami palengvinti vidurių užkietėjimo problemą?

Rekomenduojamos įvairios kapsulės, klizmutės, specialus subalansuotas maistas.

Iš ko kokių požymių šeimininkas gali įtarti, kad gyvūnas prarijo svetimkūnį ir reiktų kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Gyvūnas itin daug vemia, bando atsikosėti, sunkiai tuštinasi, stanginasi, tačiau nepavyksta išsituštinti, laka vandenį, tačiau netenka daug skysčių vėmimo metu, todėl darosi silpnas, vangus.

Kokių priemonių tokiais atvejais imasi veterinarijos gydytojas?

Paprastai apčiuopiamas pilvas, jei svetimkūnis didelis, jį veterinarijos gydytojas apčiuops. Kitu atveju daromas rentgenas, kuris daugeliu atveju veiksmingai parodo svetimkūnį. Visgi, pasitaiko atvejų, kuomet svetimkūnio nesimato. Iš tiesų praktikoje pasitaiko atvejų, kai aparatūra neparodo svetimkūnio, todėl tenka atlikti chirurginę operaciją ir randame mažas, nedideles daleles užstrigusias dažniausiai storosiose žarnose.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Jūsų augintinio klausa ko gero puiki – vos atidarius skanėstų pakuotę, štai jis jau ir prisistato jums prie kojų ir meiliai miauksi arba smalsiai žiūri į jus. Visgi šeimininkui svarbu kreipti dėmesį į katės ar šuns ausų higieną, kuriai paprastai reikia skirti bent vieną kartą per savaitę išvalant ir apžiūrint, ar ausyse nėra infekcijos, parazitų, žaizdelių ar kitų įtartinų dalykų.

Šunų ausų apžiūra

Sveika katės ar šuns išorinė ausies dalis paprastai padengta kailiu, o vidinė dalis – gražios rausvos spalvos. Joje neturėtumėte pastebėti raudonio, patinimų, spuogelių, šašų. Ausis praprastai atrodo švari ir sveika, jei pastebite blusas, erkutes, ar kitus parazitus, bei minėtus odos sudirgimus, matote, kad plinka kailis – būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Apžiūrėdami vidinį ausies kanalą turėtumėte matyti švarią rausvą odą, nejausti nemalonaus kvapo ar per didelio kiekio sieros darinių. Valydami ausis stenkitės pasiimti gyvūną į patogią ir saugią jam vietą, stengiantis, kad jis nepatirtų streso ir lengviau leistų jums apžiūrėti bei išvalyti ausis. Geriausia šiai procedūrai gyvūną pratinti nuo mažens.

Veterinarijos gydytojas jums patars, kokį ausų valiklį galėtumėte pasirinkti savo gyvūnui. Šiek tiek valančio skysčio reikėtų užpilti ant vatos gabaliuko ir patempus ausį švelniai atgal išvalyti vidinę ausies dalį, nešvarumus bei sieros perteklių. Stenkitės išvalyti kiek galima geriau, tačiau tai darykite atsargiai, kad neišgąsdintumėte gyvūno. Valymui geriau nenaudokite vatos kotelių, nes gyvūnui pakračius galvą gali įvykti ausies trauma, tą geriau padarys veterinarijos gydytojas.

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnui skauda ausis ar jis jaučia diskomfortą ausyse yra šie:

• Augintinis dažnai intensyviai krato galvą;

• Jautrus prisilietimams ausų srityje;

• Nuolat kaso ar drasko ausis;

• Nejaučia pusiausvyros;

• Vidinė ausies dalis paraudusi, matosi žaizdelės;

• Kraujas iš ausų;

• Susilpnėjusi klausa;

• Ausyje matomos didelės rudos sieros sankaupos.

Pagrindiniai ausies ligų sukėlėjai:

• Ausies erkutės – dažni parazitai, kuriais dažnai užsikrečia gyvūnai;

• Blusos;

• Bakterinės kilmės ausų uždegimai;

• Alergijos;

• Ausies hematoma, – kraujo sankaupos vidinėje ausies dalyje, kurią sukelia erkutės arba bakterijos, taip pat blusos – gyvūnas itin dažnai krato galvą ir kasosi ausis.

Ausų gydymas – kaip teisingai lašinti ausų lašiukus?

Jei jūsų veterinarijos gydytojas paskyrė augintiniui ausų lašiukus, taip pat turėtumėte pasikonsultuoti ir pasitikslinti, kaip teisingai juos lašinti. Pagrindinės taisyklės būtų tokios:

• Pasitikslinkite vaisto dozę ir dažnumą, kiek kartų per dieną vaistus reikėtų lašinti;

• Jei gyvūno ausyse itin daug sieros sankaupų, prieš lašinant vaistus, rekomenduojama išvalyti ausis su specialia valymo priemone;

• Vaistus lašinkite tiksliai pagal nurodytą dozę, pamasažuokite ausį švelniai, kad vaistas geriau pasiskirstytų, nueitų giliau į ausies kanalą;

• Nenutraukite gydymo anksčiau nei rekomenduoja veterinarijos gydytojas;

• Duokite augintiniui skanėstą po valymo procedūros.

Veterinarijos gydymo patarimas:

Jei jūsų šuniukas ar kačiukas dar neturi vienerių metų:

Patys pirmieji naminio gyvūno vizitai būtini visoms reikalingos vakcinacijoms, kurios privalomos mažiems šuniukams ir kačiukams. Vizitai dėl skiepų dažnesni jauname gyvūno amžiuje, vėliau vakcinacija kartojasi periodiškai kartą per metus.

Per pirmąjį vizitą veterinarijos gydytojas taip pat turėtų pakonsultuoti apie erkių, blusų, kirmėlių prevenciją, apžiūrėti gyvūną, paskirti kraujo tyrimą, jei sveikatos būklė kelia įtarimą, – gyvūnas vangus, viduriuoja ar turi kitą įtartiną negalavimą.
Veterinarijos gydytojas taip pat įvertina, kaip gyvūnas auga ir vystosi,- ar teisingai vystosi gyvūno kaulų, raumenų sistema, – tai itin aktualu didelių veislių šunų šeimininkams. Jauniems šuniukams būtina apžiūra dėl rachito prevencijos, veterinarijos gydytojas pataria reikiamus maisto papildus, konsultuoja apie tinkamą gyvūno mitybą. Taip pat šeimininkai turėtų užduoti ir rūpimus klausimus apie gyvūno elgesį, jo socializaciją, adaptaciją namuose, lauke, ypač, jei kyla klausimų dėl gyvūno agresijos ar kitų elgesio sutrikimų.
Pirmieji vizitai svarbūs šeimininkui, kadangi jis gali plačiau pasikonsultuoti apie naminio gyvūno priežiūrą, mitybą, sveikatą, sutvarkyti reikiamus gyvūno dokumentus (pasus vykstant į užsienio šalis, mikročipavimus ir kt.).

Jei jūsų gyvūno amžius nuo 1 iki 7 metų:

Augintinio iki septynerių metų amžiaus vizitai pas veterinarijos gydytoją paprastai rekomenduojami kartą į metus. Gyvūnas vakcinuojamas, apžiūrimas, paskiriami reikalingi tyrimai, – paprastai būtinas kraujo tyrimas. Jei sveikatos būklė nekelia įtartinų ligų požymių, kraujo tyrimo turėtų užtekti įvertinti gyvūno sveikatos būklę. Tai veterinarijos gydytojas pažymi augintinio pase, – atliktą erkių, blusų, kitų parazitų patikrinimą, kraujo testo rezultatus, skiepų atžymas. Be kasmetinės augintinio apžiūros bei skiepų šeimininkas negali vežtis gyvūno į užsienio šalis.
Kasmetiniai vizitai nebūna dažni jei tik gyvūnas neturi sveikatos sutrikimų. Paprastai tam tikrų veislių augintinių šeimininkai į veterinarijos gydytojus kreipiasi dažniau dėl galimų alergijų, odos ligų, mitybos sutrikimų, kaulų – skeleto vystymosi sutrikimų ir pan.

Jei jūsų gyvūnui daugiau nei 7 metai:

Vyresnių augintinių sveikatos būklei įvertinti rekomenduojami du vizitai pas veterinarijos gydytoją per metus. Šeimininkas turėtų atkreipti gydytojo dėmesį, jei gyvūnas geria daugiau vandens, nei įprasta, jei blogėja jo apetitas, jei jis priaugo daugiau svorio, taip pat jei pastebi, kad gyvūnas sunkiai šlapinasi, tuštinasi, ar priešingai – tai daro dažniau nei įprasta.

Šeimininko pareiga – laiku atkreipti dėmesį į gyvūno sveikatos būklę

Svarbiausia šeimininko atsakomybė – nedelsti, jei mato, jog augintinis prastai jaučiasi, viduriuoja, vemia ar jei ryškėja kiti sveikatos sutrikimų požymiai. Tokiu atvejai vizitai tampa dažnesni. Uždelsus gydyti sveikatos sutrikimus, gyvūnas gali įgyti rimtesnių sveikatos problemų, tad šeimininkui didėja gyvūno gydymo išlaidos, todėl rekomenduojama susirūpinti sveikatos sutrikimų prevencija ir taip išvengti rimtų susirgimų. Jūsų gyvūnas bus laimingas ir džiugus, jei rūpinsitės jo sveikata!

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt