Dantų higiena – kodėl tai itin svarbu jūsų augintiniui?

Galbūt pastebėjote, kad jūsų šuo neėda ir net nelabai džiaugiasi jūsų pasiūlytu skanėstu? Dažnai šeimininkai mano, kad augintinis apsinuodijo, prarijo ką negero ar kitaip susirgo. Priežastis gali būti ir skaudantis dantis. Dažnai gyvūnas, bijodamas skausmo, vengia ėsti.

Šeimininkas gali visuomet apžiūrėti, ar ant dantų nesusidariusios apnašos, ar nėra rudų dėmių. Gyvūnui gali sutinti dantenos, taip gali atsitikti ir dėl tarpdančiuose užstrigusių maisto likučių. Gendantys dantys kenkia visai virškinimo sistemai,- bakterijos iš burnos patenka į skrandį, žarnyną, dingsta apetitas, jaučiasi stiprus nemalonus kvapas iš nasrų. Tai gali lemti ir kitus sveikatos sutrikimus, tad laiku pastebėti šiuos požymius būtina. Laikui bėgant į burnos ertmę pateka infekcija, pakliūna bakterijos ir jei imunitetas silpnesnis, dantis gali pradėti pūti.

Dažnai dantų higienai gali padėti įvairūs skanėstai ar papildai, kuriuos gyvūnas mielai ėda ir mėgsta pakramtyti.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 
Protected by Copyscape

Kasmetinė augintinių vakcinacija – aktualiausi klausimai

Šiuolaikinis mokslas leidžia prailginti mūsų keturkojų šeimos narių gyvenimą, taigi, vienas iš svarbiausių būdų ligų prevencijai – vakcinacija. Vakcinacija jau ilgą laiką laikoma viena iš paprasčiausių būdų sustiprinti gyvūno imunitetą ir padėti jam išvengti daugybės pavojingų ligų. Siūlomos ne tik skirtingos vakcinos įvairių ligų prevencijai, bet ir skirtingos jų kombinacijos.

Kas yra vakcina?

Vakcina paruošia organizmo imuninę sistemą kovai su ligas sukeliančiais organizmais. Vakcinoje yra antigenų, kurie organizmo imuninei sistemai atrodo kaip ligą sukeliantys organizmai. Kai vakcinoje esančios medžiagos patenka į organizmą, jis lengvai stimuliuojamas, tad jei augintinis iš tiesų būtų infekuotas, jo organizmas jau būtų pasiruošęs kovai su ligos sukėlėju. Jo imuninė sistema greitai atpažįsta ligos sukėlėją ir jį neutralizuoja visiškai arba sumažina ligos komplikacijas, gyvūnas praserga lengvesne forma.

Svarbiausia pasitarti su veterinarijos gydytoju, kokia vakcina ar kombinacija aktualiausia ir labiausiai tinkama jūsų gyvūnui, taip pat kokio vakcinacijos grafiko reikėtų laikytis kiekvienu konkrečiu atveju.

Kokie klausimai aktualiausi pirmą kartą skiepijantiems savo augintinį?

Kada vakcinuojamas mažas šuniukas/kačiukas?

Yra dviejų tipų schemos skiepijimui mažiems šuniukams: pirmas skiepas padaromas pusantro mėnesio, po to – dviejų mėnesių ir trijų mėnesių. Antra galima skiepijimo schema: dviejų ir trijų mėnesių amžiaus. Schema priklauso nuo vakcinos gamintojo, paprastai ją reikia rinktis atsižvelgiant į gyvūno sveikatą, tą geriausiai patars veterinarijos gydytojas.

Kačiuko skiepai paprastai atliekami dviejų ir trijų mėnesių amžiaus.

Skiepijama nuo tų pačių ligų, tik į trijų mėnesių amžiaus skirtą vakciną įeina skiepas nuo pasiutligės.

Kaip vakcinuoti gyvūną, paimtą iš prieglaudos?

Pirmiausia reikia duoti vaistus nuo kirminų ir tuomet po dešimt-keturiolikos dienų skiepyti. Jei gyvūnas turi kirminų, reikia kartoti vaistų dozę ir atidėti skiepą, priklausomai nuo to, kokių parazitų gyvūnas turi, jei askaridžių,- skiepas gali atsidėti net iki dviejų mėnesių, geriausia konkrečiu atveju visuomet konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Kada atidėti/vengti skiepų?

Kai gyvūnas serga: viduriuoja, pakilusi temperatūra, kosėja, yra gydomas nuo konkrečios ligos ir girdomas antibiotikais, taip pat, kai turi parazitų.

Ar skiepai saugūs?

Skiepai iš tiesų saugūs, tą garantuoja gamintojas. Tačiau po skiepo gali būti skausminga vieta, į kurią buvo vakcinuojama, net iki dviejų parų, gali patinti, pakilti kūno temperatūra. Taip pat gyvūnas gali būti vangus iki trijų parų, neėsti. Katėm gali atsirasti išskyrų iš nosies, gali čiaudėti, kosėti. Maža tikimybė, tačiau gali pasireikšti anafilaksinė reakcija,- šokas. Tuomet būtina kuo skubiau kreiptis į vet. gydytoją, visgi, šie atvejai itin reti.

Ar tikrai būtina skiepyti kasmet?

Taip, ypač, jei turite mažų vaikų ir gyvūnas gyvena aplinkoje, kur turi kontaktą su laukiniais gyvūnais ar kitais šunimis.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 
Protected by Copyscape

Sunkus tuštinimasis ir kaip padėti savo augintiniui vidurių užkietėjimo atveju?

Vidurių užkietėjimas (obstipacija) reiškia nedažną, sunkų tuštinimąsi, taip pat galite pastebėti, kad gyvūnas kelias dienas apskritai nesituština. Tai žinoma taip pat priklauso nuo gyvūno organizmo bei jo mitybos ypatumų. Jei gyvūnas nesituštino vieną ar dvi dienas, tai dar nebūtinai rodo esant problemą, ypač, jei jo išmatos normalaus dydžio ir gyvūnui nereikia daug pastangų tuštinantis. Visgi, jei išmatų nėra daugiau nei dvi-tris dienas ir jūsų augintininis stanginasi, tačiau pastangos nepadeda, tai rodo, kad išmatoms kaupiantis žarnyne jos sukietėja, o tam reikės dar didesnių pastangų tuštinantis, tai – vidurių užkietėjimo požymis.

Prieš suteikiant pagalbą gyvūnui, svarbu taip pat įvertinti, ar jis neserga kitomis ligomis, kurios gali sukelti vidurių užkietėjimą, dažnai tai yra tam tikrų sutrikimų priežastis, taip pat obstipacija dažnai supainiojama su Kolitu.

Priežastys

Dažniausia vidurių užkietėjimas būdingas vidutinio-vyresnio amžiaus gyvūnams. Dažna priežastis yra dehidratacija – gyvūnas geria nepakankamai skysčių, tai lemia išmatų sukietėjimą žarnyne, prasideda vidurių užkietėjimas.

Ne retas atvejis šunims – svetimkūnių prarijimas. Šunys graužia ir praryja medienos daleles, popierių, žolę, rūbus, žaislus, – tai gali sukelti virškinamojo trakto nepraeinamumus. Ilgaplaukiams šunims bei katėms vidurių užkietėjimą gali lemti ir prarytų plaukų kiekis žarnyne, todėl itin naudingas maistas, kurio sudėtyje yra medžiagų, šalinančių plaukus iš žarnyno, tam taip pat naudojami ir specialūs preparatai. Nesuvirškinamos prarytų daiktų dalelės susimaišo su išmatomis ir sukelia sukietėjimus, nepraeinamumą, neslenka žarnomis, taigi gyvūnas negali pasituštinti.

Kita priežastis, pasitaikanti šunims – ilgi periodai tarp pasivaikščiojimų. Kuo ilgiau išmatos lieka žarnyne, tuo labiau jos kietėja, tad jei šuo tvarkingas ir namuose niekuomet nelinkęs atlikti savo reikalus – gali būti, kad užsikentėjimas lems tai, jog jam reikės didesnių pastangų tuštinantis.

Svarbiausia stebėti, ar tuštinimosi procesas nesukelia diskomforto jūsų augintiniui, ar jam tai lengvai pavyksta, taip pat ar ant išmatų nesimato kraujo žymių.

Prevencija

Veterinarijos gydytojas Aurimas Kviklys konsultuoja kaip gyvūnų šeimininkai galėtų atskirti šias problemas ir kokių priemonių imtis jų prevencijai.

Svarbiausia – visuomet užtikrinti, kad gyvūnas geria pakankamai vandens. Šunų šeimininkai, kurie mėgsta palepinti savo augintinius, turi atkreipti dėmesį, kad kaulai, skirti graužimui, būtų ne minkšti (ypatingai netinka vištų kaulai), nes kaulų atplaišos užkemša žarnyną, kai kuriais atvejais geriau duoti specialių skanėstų.

Taip pat galite išsivesti augintinį ilgesniems ar dažnesniems pasivaikščiojimams.

Ar dažnai tenka gydyti gyvūnus, prarijusius svetimkūnius, kaip tai susiję su vidurių užkietėjimu?

Tai nėra itin dažna problema, mūsų praktikoje tai paprastai įvyksta šunims, kurie praryja kaulus, kaulų atplaišos stringa, užkemša virškinamąjį traktą, žarnyną. Kartais kaulų smulkias daleles itin sunku pastebėti, kuomet jos užstringa stemplėje, ties skrandžiu, tai itin pavojinga, nes aštrios kaulų nuolaužos gali pradurti trachėją, į plaučius patenka kraujo ir gyvūnas gali uždusti.

Vidurių užkietėjimas labiau būdingas vyresnio amžiaus gyvūnams, paprastai tai chroniška problema, dažniausiai susijusi su gyvūno mityba, fizinio aktyvumo stoka, persirgtomis ligomis.

Kokie preparatai tinkami palengvinti vidurių užkietėjimo problemą?

Rekomenduojamos įvairios kapsulės, klizmutės, specialus subalansuotas maistas.

Iš ko kokių požymių šeimininkas gali įtarti, kad gyvūnas prarijo svetimkūnį ir reiktų kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Gyvūnas itin daug vemia, bando atsikosėti, sunkiai tuštinasi, stanginasi, tačiau nepavyksta išsituštinti, laka vandenį, tačiau netenka daug skysčių vėmimo metu, todėl darosi silpnas, vangus.

Kokių priemonių tokiais atvejais imasi veterinarijos gydytojas?

Paprastai apčiuopiamas pilvas, jei svetimkūnis didelis, jį veterinarijos gydytojas apčiuops. Kitu atveju daromas rentgenas, kuris daugeliu atveju veiksmingai parodo svetimkūnį. Visgi, pasitaiko atvejų, kuomet svetimkūnio nesimato. Iš tiesų praktikoje pasitaiko atvejų, kai aparatūra neparodo svetimkūnio, todėl tenka atlikti chirurginę operaciją ir randame mažas, nedideles daleles užstrigusias dažniausiai storosiose žarnose.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 
Protected by Copyscape