Jūsų augintinio klausa ko gero puiki – vos atidarius skanėstų pakuotę, štai jis jau ir prisistato jums prie kojų ir meiliai miauksi arba smalsiai žiūri į jus. Visgi šeimininkui svarbu kreipti dėmesį į katės ar šuns ausų higieną, kuriai paprastai reikia skirti bent vieną kartą per savaitę išvalant ir apžiūrint, ar ausyse nėra infekcijos, parazitų, žaizdelių ar kitų įtartinų dalykų.

Šunų ausų apžiūra

Sveika katės ar šuns išorinė ausies dalis paprastai padengta kailiu, o vidinė dalis – gražios rausvos spalvos. Joje neturėtumėte pastebėti raudonio, patinimų, spuogelių, šašų. Ausis praprastai atrodo švari ir sveika, jei pastebite blusas, erkutes, ar kitus parazitus, bei minėtus odos sudirgimus, matote, kad plinka kailis – būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Apžiūrėdami vidinį ausies kanalą turėtumėte matyti švarią rausvą odą, nejausti nemalonaus kvapo ar per didelio kiekio sieros darinių. Valydami ausis stenkitės pasiimti gyvūną į patogią ir saugią jam vietą, stengiantis, kad jis nepatirtų streso ir lengviau leistų jums apžiūrėti bei išvalyti ausis. Geriausia šiai procedūrai gyvūną pratinti nuo mažens.

Veterinarijos gydytojas jums patars, kokį ausų valiklį galėtumėte pasirinkti savo gyvūnui. Šiek tiek valančio skysčio reikėtų užpilti ant vatos gabaliuko ir patempus ausį švelniai atgal išvalyti vidinę ausies dalį, nešvarumus bei sieros perteklių. Stenkitės išvalyti kiek galima geriau, tačiau tai darykite atsargiai, kad neišgąsdintumėte gyvūno. Valymui geriau nenaudokite vatos kotelių, nes gyvūnui pakračius galvą gali įvykti ausies trauma, tą geriau padarys veterinarijos gydytojas.

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnui skauda ausis ar jis jaučia diskomfortą ausyse yra šie:

• Augintinis dažnai intensyviai krato galvą;

• Jautrus prisilietimams ausų srityje;

• Nuolat kaso ar drasko ausis;

• Nejaučia pusiausvyros;

• Vidinė ausies dalis paraudusi, matosi žaizdelės;

• Kraujas iš ausų;

• Susilpnėjusi klausa;

• Ausyje matomos didelės rudos sieros sankaupos.

Pagrindiniai ausies ligų sukėlėjai:

• Ausies erkutės – dažni parazitai, kuriais dažnai užsikrečia gyvūnai;

• Blusos;

• Bakterinės kilmės ausų uždegimai;

• Alergijos;

• Ausies hematoma, – kraujo sankaupos vidinėje ausies dalyje, kurią sukelia erkutės arba bakterijos, taip pat blusos – gyvūnas itin dažnai krato galvą ir kasosi ausis.

Ausų gydymas – kaip teisingai lašinti ausų lašiukus?

Jei jūsų veterinarijos gydytojas paskyrė augintiniui ausų lašiukus, taip pat turėtumėte pasikonsultuoti ir pasitikslinti, kaip teisingai juos lašinti. Pagrindinės taisyklės būtų tokios:

• Pasitikslinkite vaisto dozę ir dažnumą, kiek kartų per dieną vaistus reikėtų lašinti;

• Jei gyvūno ausyse itin daug sieros sankaupų, prieš lašinant vaistus, rekomenduojama išvalyti ausis su specialia valymo priemone;

• Vaistus lašinkite tiksliai pagal nurodytą dozę, pamasažuokite ausį švelniai, kad vaistas geriau pasiskirstytų, nueitų giliau į ausies kanalą;

• Nenutraukite gydymo anksčiau nei rekomenduoja veterinarijos gydytojas;

• Duokite augintiniui skanėstą po valymo procedūros.

Veterinarijos gydymo patarimas:

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnas gali turėti parazitų yra šie:

• Tamsūs taškeliai ant kailio;
• Blusų kiaušinėliai;
• Gyvūnas nuolat kasosi, laižosi;
• Paraudusi, nudraskyta oda ir odos dėmės;
• Kailio silpnėjimas, plaukų netekimas.

Šeimininkai gali lengvai patikrinti ar gyvūnas turi parazitų kailyje: apžiūrėti kaklo sritį, taip pat kailį ties uodega, pilvo sritį, apžiūrėti ar nėra išplikusių vietų kailyje. Būtina kruopščiai apžiūrėti gyvūno ausis, kaklą, vietas aplink akis.

Erkės ir blusos labiau pavojingos mažiems šuniukams ar kačiukams, kadangi, dėl mažo jų kūno svorio netenkant kraujo, kuriuo maitinasi parazitai, gyvūnai gali susirgti anemija. Pagrindiniai anemijos požymiai: papilkėjusios dantenos ir energijos stoka.

Blusos dažnai sukelia alergines reakcijas, kadangi kąsdamos suleidžia nuodingų medžiagų, dažnai sukeliančių niežulį, dėl ko silpnėja gyvūno kailis, odą itin niežti, tad gyvūnas nuolat kasosi bei netenka kailio. Kasydamas kailį gyvūnas gali pradraskyti odą bei įnešti infekciją, tad tai sukelia dar rimtesnių sveikatos sutrikimų.

Dažniausiai gyvūnai užsikrečia blusomis bei erkėmis vos pasivaikščioję ant žolės ar turėdami nors trumpą kontaktą su kitais užsikrėtusiais gyvūnais. Blusos patelė padeda apie 40-50 kiaušinėlių per dieną, tad parazitai greitai pastebimi.

Pastebėjus blusų gyvūno kailyje būtina taip pat kruopščiai išsivalyti kilimus, minkštus baldus, kadangi parazitai gali išlikti gyvybingi ir tarpinėje aplinkoje.

Erkių prevencija ir higiena

Erkes geriausia šalinti mūvint gumines pirštines, tvirtai suėmus pincetu. Jei matote, kad palikote erkės galvutę, geriausia būtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad ją pašalintų. Dažniausiai gyvūnui įsisiurbia briedinės erkės, kurios puola ne tik naminius gyvūnus, bet daugelį žinduolių, taip pat ir žmones.

Pagrindiniai požymiai, kad gyvūnui įsisiurbusi erkė, kuri kelia sveikatos sutrikimus:

• Apetito netekimas;
• Apatija, energijos stoka, gyvūnas atrodo liūdnas;
• Sąnarių skausmas;
• Patinę limfmazgiai.

Ligos, kurias gali sukelti erkės yra: anemija, odos infekcija, gyvūną taip pat gali ištikti paralyžius.

Šiuolaikinės priemonės leidžia apsaugoti gyvūną nuo erkių ir blusų: tai įvairūs prevenciniai šampūnai, antkakliai, lašai, tabletės. Šias priemones geriausia rinktis konsultuojantis su veterinarijos gydytoju, kuris patars reikiamą priemonės dozę ir paaiškins vartojimo instrukciją, kad prevencija būtų efektyvi.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Išskirtinių veislių šunų šeimininkai dažnai susiduria su aktualia problema: jų augintinio mityba turi būti subalansuota taip, kad jų gyvūnas nebūtų nuolat išbertas ar sudirgusia oda. Dažnai pastebite, kad šuo nuolat kasosi, krato galvą, sunkiai tuštinasi ar viduriuoja? To priežastis gali būti alergija tam tikriems maisto produktams.

Augintinio alergijos simptomai ir požymiai

Alerginė reakcija maistui gali pasireikšti ir tokiais simptomais kaip bėrimai, tyniai, ausų uždegimas, viduriavimas ar kiti virškinimo trakto sutrikimai. Tokio tipo alergija šunims dažniausiai pasireiškia dėl genetinių priežasčių, todėl grynaveislių šunų šeimininkams tenka labiau atkreipti dėmesį į savo augintinio mitybą. Labiausiai šunis alergizuojantys produktai paprastai yra šie: kiaušiniai, pieno produktai, vištiena, jautiena, kiauliena, žuvis, kviečiai.

Genetiniai veislės ypatumai – gali būti alergijų priežastis, alergines reakcijas taip pat lemia ir aplinkos veiksniai. Vienas iš galimų alergijos faktorių yra antibiotikų vartojimas. Maži šuniukai esant būtinybei gydomi antibiotikais, kurie ardo natūralią žarnyno florą, tad ateityje tai gali didinti alergijų riziką. Vienas iš veiksnių taip pat gali būti nuolatinis kontaktas su alergenais iš artimos aplinkos.

Šeimininkai taip pat turi atkreipti dėmesį, kad alerginė reakcija ne visuomet pasireiškia vos vieną kartą augintiniui valgant tam tikros rūšies maistą. Šuo gali maitintis tuo pačiu maistu keletą metų, tačiau alerginė reakcija pasireikš staiga, po ilgo laikotarpio, vartojant alergiją sukeliantį maistą, kuomet organizmas įsijautrins nuo alergenų.

Prevencijai – dažna konsultacija su vet. gydytoju dėl katės ar šuns mitybos ir augintinio sveikatos stebėjimas 

Alergijas konkrečiam maisto produktui gana sunku nustatyti, tačiau pasikonsultavę veterinarijos klinikoje galite rasti priemonių išsiaiškinti alergijos priežastis. Tai padaryti padeda eliminuojanti tam tikrus maisto produktus dieta, tačiau gyvūnui ją taikyti gana sudėtinga, jei jis maitinamas tik sausu maistu. Galima rinktis specialius pašarus, skirtus alergiškiems šunims. Svarbu pastebėti, kad tiek pašarą, tiek namie gaminamą maistą augintiniui sveika nuolat keisti, įvesti kuo įvairesnių maisto produktų. Gera rekomendacija yra prevencinis probiotikų vartojimas jauno amžiaus šuniukams, jei jiems dėl ligų tenka vartoti antibiotikus.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Kasdien šukuodami gyvūną galite kailio šėrimosi procesą pagreitinti, tuomet namuose pastebėsite mažiau prikritusių augintinio plaukų. Visgi, neįprastai dideli prikritusių plaukų kiekiai, jei jie nesusiję su sezoniškumu, gali rodyti ir sveikatos sutrikimus: stresą, nevisavertę mitybą ar net ligą. Gana dažnai šią problemą galima išspręsti pakeičiant mitybą, vet. gydytojas rekomenduoja keletą variantų kokybiškų ėdalų, maisto papildų.

Atkreipkite dėmesį, kurie požymiai gali reikšti ne tik sezonišką kailio šėrimąsi, – itin didelis krentančių plaukų kiekis ir išplikusios vietos kailyje gali būti susiję su:

• Parazitais, – blusomis, erkėmis;
• Grybelinėmis ir bakterinėmis infekcijomis;
• Alergijomis;
• Inkstų, kepenų ligomis;
• Nėštumu, laktacija;
• Onkologinėmis ligomis;
• Kontaktą su odą dirginančiomis medžiagomis.

Jei pastebite, kad augintinio oda paraudusi, krenta dideli kailio kiekiai, o požymiai nedingsta daugiau nei savaitę, verta pasikonsultuoti su vet. gydytoju veterinarijos klinikoje. Itin svarbu pastebėti, ar ant gyvūno odos nematote guzų, bėrimų, raudonumų, šašų. Taip pat šeimininkas turėtų lengvai pastebėti, kad gyvūnas dažnai kasosi, laižosi dėl diskomforto.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Pirmasis šuniuko vizitas į veterinarijos kliniką gali būti itin ankstyvas, kai kurie vet. gydytojai sako, kad kuo anksčiau šuniukas bus apžiūrėtas, – tuo geriau. Pirmaisiais šuniuko gyvenimo mėnesiais svarbiausia užtikrinti, kad šuniukai neturi parazitų – kirmėlių ar blusų, kurie yra dažniausia sveikatos sutrikimų priežastis. Taigi pirmiausia, sulaukus tinkamo amžiaus, vet. gydytojas sumaitina vaistus nuo kirmėlių, jei šuniukas turi parazitų, vaistų dozę kartais tenka kartoti. Tai būtina procedūra prieš pradedant šuniuką vakcinuoti. Net veislynuose pirkti šuniukai dažnai turi parazitų, tad parazitų profilaktika privaloma visiems šuniukams.

Viduriavimas ir vėmimas bei kiti virškinimo trakto sutrikimai dažnai pasireiškia mažiems šuniukams, kadangi jų virškinimo sistema dar itin jautri, jautriai reaguoja į kai kuriuos sunkiai virškinamus maisto produktus. Pasitaiko, kad virškinimo sutrikimai greitai dingsta, kai šuniukai išgydomi nuo parazitų, – kirmėlės dirgina virškinimo traktą, išskiria nuodus, tad šuniukas vemia, viduriuoja, alinamas jo organizmas.

Priemonių erkių ir blusų prevencijai pasirinkimas

Šeimininkams kyla klausimų kaip gydyti šuniuką nuo erkių ir blusų, ar tinkamos tos pačios priemonės, kaip ir suaugusiems šunims. Šiuo atveju lašinant priemones nuo erkių ir blusų reikia būti itin atsargiems, ypač kreipti dėmesį į veterinaro nurodymus, nes daugelis lašinamųjų priemonių yra nuodingos mažiems šuniukams dėl didelės veikliųjų medžiagų koncentracijos, per didelė šių vaistų dozė šuniukui gali būti mirtina. Visuomet konsultuokitės su vet. gydytoju kokias saugias priemones nuo parazitų rinktis, veterinaras paskirs saugią vaistų dozę.

Šuniuko mityba ir dažniausios problemos pirmąją savaitę parsivežus jį iš veislyno

Šuniukas patiria stresą. Dažniausias sveikatos sutrikimas tik parsivežus mažylį į naujus namus – viduriavimas. Virškinimo sistema jautriausiai sureaguoja į stresą ir maisto pasikeitimą. Šuniukas atskiriamas nuo mamos, savo vados, pasikeičia kvapai, – kiekvieno šuniuko organizmas reaguoja individualiai. Stresui įveikti ir apsiprasti pakanka savaitės, ypač, jei šuniukas jaučia meilę, dėmesį ir šilumą.

Svarbu pasiteirauti veisėjo, kokiu maistu šuniukas buvo maitinamas, ir, jei ketinate keisti maisto rūšį, tai geriau daryti palaipsniui, pamažu įvedant naujų produktų į šuniuko racioną. Šuniuko dietos didžiąją dalį turi sudaryti baltymai, padedantys vystytis ir augti jaunam organizmui. Nepatartini pieno produktai, kurie dažnai sukelia viduriavimą ir vėmimą.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt

Šunų analinių liaukų uždegimo simptomai ir požymiai

Kai kuriais atvejais šunų analinių liaukų gaminamos gleivės negali pasišalinti, sukeldamos uždegimus, infekcijas ir netgi abscesus (pūlingus uždegimus, galinčius sukelti kraujo užkrėtimą). Simptomai, padedantys šuns šeimininkui šiek tiek geriau identifikuoti analinių liaukų uždegimą būtų šie:

• Dirglumas, neramumas, šuo negali ramiai ilsėtis; 
• Šuo nuolat bando laižytis, kasytis ar kandžioti aplink išeinamąją angą;
• Šuo skleidžia nemalonų kvapą;
• Augintinis kenčia nuo vidurių užkietėjimo, negali pasituštinti, jaučia skausmą (inkščia) tuštindamasis.

Analinių liaukų uždegimo eiga

Įprastai, jei šuo yra sveikas, tuštinantis pasišalina ir analinėse liaukose esantis skystis, tad sveikatos sutrikimai prasideda tuomet, kai šio skysčio liaukos nesugeba pašalinti. Skysčiui užsistovint liaukose, jis tirštėja, darosi klampus ir užkemša liaukų kanalėlius. Šiuo atveju, augintiniui padėti nesunku – skystis lengvai pašalinamas švelniai paspaudus reikiamose vietose aplink išeinamąją angą, tad veterinarijos gydytojas greitai pašalins šį sveikatos sutrikimą.

Jei analinių liaukų užsikimšimas dažnai kamuoja jūsų augintinį, veterinarai rekomenduoja pridėti ląstelienos į šuns mitybą. Ląsteliena, balastinės medžiagos, padidina išmatų tūrį, jos lengviau pasišalina, stipriau paspaudžia analines liaukas besituštinant, taip padėdamos joms ištuštėti. Šuns dieta gali būti koreguojama veterinarų rekomenduojamu specialiu pašaru arba, jei šuo mėgsta, stengiantis jam dažniau pasiūlyti daržovių, košių su daržovėmis, kruopomis.

Negydomas analinių liaukų užsikimšimas gali pavirsti infekcija. Šuo būna itin dirglus, gali būti piktas, baikštus, pastebimos geltonos, kraujingos išskyros aplink išeinamąją angą. Šiuo atveju vet. gydytojas išplauna analines liaukas, skiria antibiotikus. Augintinį būtina stebėti, negydoma infekcija gali virsti pūlingu uždegimu, prie išeinamosios angos gali atsiverti žaizdos.

Užsienio veterinarijos klinikose, besikartojantiems ir itin dažniems analinių liaukų uždegimams ir nepraeinamumui, taikomas analinių liaukų šalinimas. Visgi, ši procedūra, nors dalinai išprendžai augintinio sveikatos sutrikimus, tačiau gali turėti komplikacijų, – šuo gali negebėti valdyti tuštinimosi proceso.

Uždegimo prevencija

Kiekvienos augintinio ligos geriausia prevencija – sveika mityba, svorio kontrolė ir pakankamas fizinis krūvis. Dažniausiai analinių liaukų užsikimšimą patiria nedidelių veislių per didelį svorį turintys ar nutukę šunys. Jei bent kartą jūsų šuniukas yra patyręs šį sveikatos sutrikimą, priminkite veterinarui patikrinti augintinio analines liaukas per kiekvieną vizitą.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais 

Veterinaras.lt 

Kaip iš katės elgesio atpažinti, kad ji jaučia diskomfortą, niežulį, – stebėkite šiuos požymius:

• Nuolatinis draskymasis, laižymasis;
• Šašai odoje;
• Išplikusios kailio vietos;
• Odos paraudimai, patinimai, ypač aplink letenas, ant snukučio;
• Sausa, pleiskanojanti, sudirgusi oda.

Kačių odos grybelis pavojingas ir kačių šeimininkams

Itin užkrečiamas odos grybelis sukelia uždegimus, tinimus bei plikimą, kailio šėrimąsi. Grybelis geriausiai aptinkamas apžiūrint katės ausis, letenas, snukutį, tačiau požymiai ne visuomet akivaizdūs. Tokiu atveju veterinaras rekomenduoja bakteriologinius tyrimus, o esant akivaizdiems grybelio požymiams nedelsiant skiria gydymą, kadangi grybelinė infekcija gali užsikrėsti gyvūno šeimininkas ir kiti šeimos nariai.

Parazitai lemia augintinių alergijas ir odos infekcijas

Blusos ne tik erzina odą, bet ir sukelia alergines reakcijas, odos paraudimus, tad būtina nuolatinė šių parazitų prevencija. Odos paraudimus, infekcijas katėms sukelia ir ausų erkutės, kurios matomos ausų kanaluose kaip kavos tirščių taškiukai. Kai kurie blusoms naikinti skirti produktai taip pat gali sukelti alergines odos reakcijas jūsų gyvūnui, tad rinkitės vet. gydytojo rekomenduojamas, kokybiškas priemones, vaisto dozę lašinkite pagal tikslias instrukcijas, stebėkite gyvūno savijautą, patikrinkite, ar po antkakliu nuo blusų, katei nerausta oda. Katė gali būti alergiška jos priežiūrai naudojamiems šampūnams, ar kitoms kailio priežiūros priemonėms, todėl higienos priežiūros priemones verta keisti, jei pastebite į alergijas panašias odos reakcijas.

Kailio plikimas, žaizdomis nusėta oda gali būti katės vėžinių susirgimų požymis

Vėžiniai susirgimai, augliai stipriai silpnina katės imunitetą, tad iš karto pastebimas kailio šėrimasis, blizgesio praradimas, odos problemos. Veterinarijos gydytojas gali pasiūlyti atlikti kraujo tyrimą, jei katei kartojasi odos niežuliai, infekcijos, jei jų priežasties nepavyksta nustatyti, ypač tais atvejais, kai katė vyresnio amžiaus. Odos problemos ir onkologija yra dažnesnė veislinių bei vyresnio amžiaus kačių problema.

Higiena ir visavertė mityba padeda išsaugoti švarų ir sveiką katės kailį

Visavertė mityba, kokybiškas pašaras – visuomet tinkamas šeimininko pasirinkimas, stengiantis, kad gyvūnas būtų sveikas. Svarbu laikytis higienos, ypač aktuali ilgaplaukių kačių priežiūra – pastovi kalio priežiūra, šukavimas, specialiai katėms skirtų šampūnų naudojimas. Aktuali ir namų higiena – siurbimas ir grindų valymas itin aktualus ne tik mūsų, bet ir augintinio sveikatai – kuo mažiau plaukų ir dulkių, alergenų aplinkoje – tuo mažesnė tikimybė įsiveisti parazitams, atsirasti alergijoms.

Veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti tinkamus pašarus bei higienos priemones, labiau tinkamas odos problemas turinčioms katėms, vyresnio amžiaus katėms. Omega riebiosios rūgštys gali būti rekomenduojamas kaip visavertės mitybos papildymas.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Šunys ir alergija

Šuns odos pleiskanos yra vienas dažniausių ir aktyviausių alergenų. Krentantys gyvūno kailio plaukai, ant kurių yra pleiskanų, patenka ant drabužių, baldų, taip pat ir ant šeimininko odos. Ilgaplaukių šunų veislės dažniau sukelia alergijos priepuolius alergiškiems žmonėms, kadangi jų ilgi kailio plaukai perneša daugiau odos pleiskanų į aplinką. Trumpaplaukių veislių augintiniai labiau toleruojami alergiškų žmonių, kadangi jų plaukai perneša mažiau alergenų,- mažiau pasklinda namų aplinkoje.

Kai kurių veislių šunys šeriasi rečiau ir jiems iškrenta mažiau kailio. Taip pat tam tikros šunų veislės yra labiau tinkamos alergiškiems šeimininkams, kadangi jų kailis beveik nesišeria ir neišskiria alergenų, – pleiskanų. Nors ir alergiški, kai kurie šeimininkai visgi renkasi turėti augintinį ir, laikydamiesi prevencinių priemonių, sėkmingai gyvena namuose su savo keturkoju nepaisant kai kurių sunkumų, kurie gali sukelt sveikatos sutrikimus. Nuo alergijos kenčiantiems žmonėms rekomenduojamos šunų veislės yra: Pudeliai, Šnauceriai, Airių vandens spanieliai, Jorkšyro terjerai, Maltos bišonai, Meksikos beplaukiai šunys. Šios šunų veislės labiau toleruojamos alergiškų žmonių, tačiau nėra garantijos, kad itin alergiškas žmogus galės visuomet namuose turėti šuniuką.

Katės ir alergija

Stiprus alergenas yra kačių seilės. Skirtingai nei šunys, kurių kailio ilgis gali būti sąlyga sumažinti alergijos tikimybę, kačių atveju, ši taisyklė nebus veiksminga. Katės prausia kailį ir nuolat laižosi, tad žmonėms, kurie alergiški kačių seilėms, alergeno išvengti yra sunkiau. Sibiro mėlynosios katės nurodomos kaip labiau tinkamos alergiškiems šeimininkams, tačiau tai nesumažins alergijų tikimybių, jei šeimininkas itin jautriai reaguoja į kačių skleidžiamą alergeną.

Dulkių erkutės

Jei netikėtai imate čiaudėti ir patiriate alergines reakcijas, nors seniai auginate keturkojus, gali būti, kad to priežastis, – dulkių erkutės. Dulkių erkutės taip pat itin dažnas alergijų sukėlėjas, o jos labai mėgsta veistis šunų ir kačių guoliuose, vietose, kur nuolat guli ir būna jūsų augintiniai.

Rekomenduojama periodiškai skalbti ir valyti šuns ar katės guolį, stengtis nuolat palaikyti higieną ir švarą, kad nesiveistų erkutės, kadangi nuo savo guolių gyvūnai erkutes perneša ant sofų, kilimų ir kitų vietų, taip išnešiodami alergenus po visus namus. Stengiantis maksimaliai išvengti alergenų geriausia keturkojų guolį keisti (įsigyti naują) kartą per metus. Alergenų kiekį ore sumažina centrinės oro valymo sistemos, tad namai, kuriuose jos įrengtos, labiau tinkami alergiškiems žmonėms, norintiems turėti naminių gyvūnų.

Prevencija

Jei esate alergiškas naminiams gyvūnams, tikėtina, kad simptomai pasireikš kaip ir bet kurios kitos alergijos: reakcija ant odos, čiaudėjimu, paraudusiom akim, kosuliu ir kt. Visgi tyrimai rodo, kad net jei vienas iš šeimos narių yra alergiškas, šeimos vis tiek renkasi auginti šuniuką ar kačiuką. Tokiu atveju rekomenduojama neleisti naminių gyvūnų į miegamuosius kambarius, žaisti su jais lauke, po kontakto plautis rankas, bent kartą per savaitę maudyti augintinį.

Žmonės turintys vaikų ir besiruošiantys įsigyti naminį gyvūnėlį turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikai nėra alergiški gyvūnams. Kai kuriais atvejais naminio gyvūno šeima namuose laikyti negali, nes alerginė reakcija šeimos nariams itin sunki, pavojinga.

Veterinaras.lt