Svarbu žinoti, jog piometra:

• Paprastai pasireiškia per 1 – 2 mėnesius po rujos;
• Gali būti 2 tipų – atvira ir uždara:

1. Atvira piometra: gimdos kaklelis atviras, gali būti stebimos gleivingos ar kraujingos, klampios, nemalonaus kvapo išskyros iš makšties.
2. Uždara piometra: nematoma jokių išskyrų, gimdos kaklelis uždaras.

Priežastys ir patogenezė:

• Piometros patogenezė dar nėra iki galo aiški, tačiau jos atsiradimui turi įtakos lytiniai hormonai ir bakterinės infekcijos sukėlėjai;
• Aukštas progesterono kiekis skatina liaukų augimą ir gleivinės sustorėjimą, taip pat slopina imuninės sistemos veiklą, dėl ko gimda tampa labiau pažeidžiama bakterinėms infekcijoms, kurios patenka iš makšties per gimdos kaklelį;
• Dažniausiai sutinkama bakterija (65-90 % atvejų), kuri įtakoja piometros vystymąsi yra Escherichia coli.

Piometros klinikiniai požymiai:

• Polidipsija – per didelis vandens suvartojimas;
• Poliurija – dažnas šlapinimasis;
• Pūlingos išskyros iš makšties;
• Vėmimas;
• Letargija/depresija;
• Karščiavimas;
• Išpūsta pilvo sritis;
• Apetito praradimas;
• Dehidratacija;
• Tachikardija – padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis;
• Tachipnėja – kvėpavimo dažnio padidėjimas.

Dažniausias ir patikimiausias gydymas – chirurginis, kurio metu atliekama ovariohisterektomija (kiaušidžių ir gimdos pašalinimas).

Jeigu pastebėjote bent vieną iš anksčiau minėtų simptomų, rekomenduojame nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Senamiesčio veterinarijos klinika – tai vieta, kur jūsų augintinis visada ras patikimą, skubią pagalbą. Mūsų tikslas – užtikrinti jūsų augintinio gerovę, kad jis galėtų mėgautis laimingu ir pilnaverčiu gyvenimu.

Šeimininkas gali visuomet apžiūrėti, ar ant dantų nesusidariusios apnašos, ar nėra rudų dėmių. Gyvūnui gali sutinti dantenos, taip gali atsitikti ir dėl tarpdančiuose užstrigusių maisto likučių. Gendantys dantys kenkia visai virškinimo sistemai,- bakterijos iš burnos patenka į skrandį, žarnyną, dingsta apetitas, jaučiasi stiprus nemalonus kvapas iš nasrų. Tai gali lemti ir kitus sveikatos sutrikimus, tad laiku pastebėti šiuos požymius būtina. Laikui bėgant į burnos ertmę pateka infekcija, pakliūna bakterijos ir jei imunitetas silpnesnis, dantis gali pradėti pūti.

Dažnai dantų higienai gali padėti įvairūs skanėstai ar papildai, kuriuos gyvūnas mielai ėda ir mėgsta pakramtyti.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Prieš suteikiant pagalbą gyvūnui, svarbu taip pat įvertinti, ar jis neserga kitomis ligomis, kurios gali sukelti vidurių užkietėjimą, dažnai tai yra tam tikrų sutrikimų priežastis, taip pat obstipacija dažnai supainiojama su Kolitu.

Priežastys

Dažniausia vidurių užkietėjimas būdingas vidutinio-vyresnio amžiaus gyvūnams. Dažna priežastis yra dehidratacija – gyvūnas geria nepakankamai skysčių, tai lemia išmatų sukietėjimą žarnyne, prasideda vidurių užkietėjimas.

Ne retas atvejis šunims – svetimkūnių prarijimas. Šunys graužia ir praryja medienos daleles, popierių, žolę, rūbus, žaislus, – tai gali sukelti virškinamojo trakto nepraeinamumus. Ilgaplaukiams šunims bei katėms vidurių užkietėjimą gali lemti ir prarytų plaukų kiekis žarnyne, todėl itin naudingas maistas, kurio sudėtyje yra medžiagų, šalinančių plaukus iš žarnyno, tam taip pat naudojami ir specialūs preparatai. Nesuvirškinamos prarytų daiktų dalelės susimaišo su išmatomis ir sukelia sukietėjimus, nepraeinamumą, neslenka žarnomis, taigi gyvūnas negali pasituštinti.

Kita priežastis, pasitaikanti šunims – ilgi periodai tarp pasivaikščiojimų. Kuo ilgiau išmatos lieka žarnyne, tuo labiau jos kietėja, tad jei šuo tvarkingas ir namuose niekuomet nelinkęs atlikti savo reikalus – gali būti, kad užsikentėjimas lems tai, jog jam reikės didesnių pastangų tuštinantis.

Svarbiausia stebėti, ar tuštinimosi procesas nesukelia diskomforto jūsų augintiniui, ar jam tai lengvai pavyksta, taip pat ar ant išmatų nesimato kraujo žymių.

Prevencija

Veterinarijos gydytojas Aurimas Kviklys konsultuoja kaip gyvūnų šeimininkai galėtų atskirti šias problemas ir kokių priemonių imtis jų prevencijai.

Svarbiausia – visuomet užtikrinti, kad gyvūnas geria pakankamai vandens. Šunų šeimininkai, kurie mėgsta palepinti savo augintinius, turi atkreipti dėmesį, kad kaulai, skirti graužimui, būtų ne minkšti (ypatingai netinka vištų kaulai), nes kaulų atplaišos užkemša žarnyną, kai kuriais atvejais geriau duoti specialių skanėstų.

Taip pat galite išsivesti augintinį ilgesniems ar dažnesniems pasivaikščiojimams.

Ar dažnai tenka gydyti gyvūnus, prarijusius svetimkūnius, kaip tai susiję su vidurių užkietėjimu?

Tai nėra itin dažna problema, mūsų praktikoje tai paprastai įvyksta šunims, kurie praryja kaulus, kaulų atplaišos stringa, užkemša virškinamąjį traktą, žarnyną. Kartais kaulų smulkias daleles itin sunku pastebėti, kuomet jos užstringa stemplėje, ties skrandžiu, tai itin pavojinga, nes aštrios kaulų nuolaužos gali pradurti trachėją, į plaučius patenka kraujo ir gyvūnas gali uždusti.

Vidurių užkietėjimas labiau būdingas vyresnio amžiaus gyvūnams, paprastai tai chroniška problema, dažniausiai susijusi su gyvūno mityba, fizinio aktyvumo stoka, persirgtomis ligomis.

Kokie preparatai tinkami palengvinti vidurių užkietėjimo problemą?

Rekomenduojamos įvairios kapsulės, klizmutės, specialus subalansuotas maistas.

Iš ko kokių požymių šeimininkas gali įtarti, kad gyvūnas prarijo svetimkūnį ir reiktų kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Gyvūnas itin daug vemia, bando atsikosėti, sunkiai tuštinasi, stanginasi, tačiau nepavyksta išsituštinti, laka vandenį, tačiau netenka daug skysčių vėmimo metu, todėl darosi silpnas, vangus.

Kokių priemonių tokiais atvejais imasi veterinarijos gydytojas?

Paprastai apčiuopiamas pilvas, jei svetimkūnis didelis, jį veterinarijos gydytojas apčiuops. Kitu atveju daromas rentgenas, kuris daugeliu atveju veiksmingai parodo svetimkūnį. Visgi, pasitaiko atvejų, kuomet svetimkūnio nesimato. Iš tiesų praktikoje pasitaiko atvejų, kai aparatūra neparodo svetimkūnio, todėl tenka atlikti chirurginę operaciją ir randame mažas, nedideles daleles užstrigusias dažniausiai storosiose žarnose.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Inkstų ligos ir funkciniai sutrikimai būdingi vyresnio amžiaus katėms. Negydomi inkstų funkcijos sutrikimai išsivysto į ligas, kurios tampa chroniškomis ir nepagydomomis. Tačiau anksti diagnozuojant inkstų nepakankamumą ir taikant tinkamą priežiūrą galima pratęsti gyvūno gyvenimo trukmę ir tai neturėtų sukelti didelių nepatogumų jo gyvenimo kokybei.

Inkstų ligos ne visuomet būdingos tik vyresnio amžiaus katėms. Kai kurie kačiukai gimsta su įgimtu inkstų neišsivystymu, taip pat inkstų veikla jaunoms katėms sutrinka dėl traumų bei infekcijų.

Katėms būdingas dviejų tipų inkstų nepakankamumas:

Ūmus inkstų nepakankamumas, kuris prasideda staiga, ir išsivysto vos per kelias dienas ar savaites. Ūmus inkstų nepakankamumas būdingas visų amžiaus grupių katėms, dažniausios jo priežastys yra šios:

• Toksinės medžiagos, kurios patenka į katės organizmą apsinuodijus žmonėms skirtais vaistais, nuodingais augalais, pesticidais, buitinės chemijos priemonėmis, todėl labai svarbu pasirūpinti, kad jūsų auginama katė neaptiktų šių nuodingų medžiagų namuose ir neapsinuodytų.
• Traumos, kurių metų katė susižaloja dubens sritį, ypač jei sužalojama šlapimo pūslė.
• Dehidratacija, kuomet gyvūną ištinka karščio smūgis ir nevartojama pakankamai skysčių;
• Infekcija, pažeidžianti inkstus.

Ūmus inkstų nepakankamumas, jei diagnozuojamas laiku ir greitai pritaikomas gydymas, gali būti išgydomas. Visgi vyresnėms nei  7 metų katėms inkstų funkcijos nepakankamumas dažnai tampa lėtinis ir jį sunkiau gydyti.

Chroniškas inkstų nepakankamumas nustatomas iš įvairių simptomų, kurie atsiranda per ilgesnį laiką, liga vystosi per mėnesius, kelerius metus, tad jam būdingi šie požymiai:

• Dažnas šlapinimasis. Gali pasirodyti, kad tai nėra ligos simptomas, tačiau tai gali būti šlapimo nelaikymo požymis, katės tokiu atveju gali šlapintis ne tik savo dėžutėje.
• Katė geria daug vandens, bandydama kompensuoti skysčių trūkumą, kadangi inkstai per greitai skysčius pašalina.
• Svorio netekimas ir apetito stoka;
• Vėmimas, viduriavimas, tamsus šlapimas, kraujas šlapime;
• Burnos opos ant dantenų ir liežuvio.
• Blogas burnos kvapas;
• Vidurių užkietėjimas;
• Apatija.

Katės inkstų ligų diagnozė ir gydymas

Veterinarijos gydytojas įtardamas inkstų funkcijos sutrikimus paprastai atlieka kraujo tyrimą, ultragarsą. Priklausomai nuo ligos vystymosi ir sudėtingumo gydymas gali būti skiriamas tiek medikamentinis, tiek chirurginis, taip pat vet. gydytojas gali pasiūlyti tam tikrą dietą. Subalansuota dieta katėms, sergančioms inkstų ligomis turi turėti pakankamai Vitamino D, fosforo, Omega rūgščių ir kitų naudingų elementų. Taikydami dietą ir laikydamiesi vet. gydytojo nurodymų galite išsaugoti savo katės sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę.

Jei gyvūną partrenkė automobilis

Pirmiausia prisiminkite, kad jei gyvūnas sąmonėje ir jam skauda, jis gali kąsti, tad per arti nesilenkite, nedidelius šunis atsargiai įvyniokite į rankšluostį ar paklodę. Sužalotą augintinį apžiūrėkite neskubėdami ir švelniai. Kelti ar traukti didelio sužaloto šuns nepatartina. Galima pasidaryti neštuvus iš lentų, pasinaudoti audeklo gabalais, vaikiškomis rogėmis, ar panašiomis priemonėmis.

Kaip patikrinti gyvybines funkcijas

Kūno temperatūrą galima matuoti į tiesiąją žarną elektroniniu termometru. Kvėpavimą galite patikrinti stebėdami gyvūno šonus aplink krūtinę, pilvo ląstą, taip pat prie nosies pridėję šlapią pirštą.

Jei augintinis apsinuodijo

Daugelis buityje naudojamų chemikalų yra pavojingi augintinių gyvybei. Automobilių plovimo skysčiai, skalbimo priemonės, chemija parazitams naikinti, vaistai ir net kai kurie maisto produktai gali būti stipraus apsinuodijimo priežastis. Svarbu buitinę chemiją laikyti nepasiekiamoje vietoje, o jei įtariate apsinuodijimą, nedelsiant vežti gyvūną į veterinarijos kliniką.

Užspringimai

Jei į gyvūno kvėpavimo takus pateko svetimkūnis geriausia nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją ir nemėginti jo šalinti patiems, nes tai gali pabloginti būklę.

Šunų traukuliai

Svarbu gyvūną patraukti nuo galinčių užgriūti ar sužaloti daiktų, baldų, priepuoliui pasibaigus ieškoti pagalbos.

Šunų apkandžiojimas

Pasitaiko atvejų, kai vedžiojami šunys susipeša ar juos užpuola. Net jei po tokių atvejų pastebite ir mažą žaizdelę, geriau parodyti ją veterinarijos gydytojui. Šunų įkandimai dažnai įneša infekciją, net ir maža žaizda pūliuoja, sudaro kišenę, sutinsta. Tokiu atveju veterinarijos gydytojas gali pasiūlyti suleisti vaistų ir užsiūti žaizdą.

Bičių, vabzdžių įkandimai augintiniams

Jei nepastebite, kad gyvūnas po įkandimo jaučiasi blogai, jam netinsta kaklas, liežuvis, nepasunkėja kvėpavimas, greičiausiai įkandimas nebus pavojingas. Dažnai įkandimo vietoje susidaro nedidelis guzas, kuris netrukus praeina, tačiau jei pastebite, kad šuo jaučiasi blogai, geriau yra nedelsti, nes prasidėjęs alerginis šokas gali baigtis staigia mirtimi.

Šilumos smūgis

Šeškų šeimininkams ne visuomet pavyksta greitai rasti veterinarijos kliniką, kuri gali teikti šiems gyvūnams sveikatos priežiūros paslaugas. Mūsų klinikoje veterinarijos gydytojas atlieka aktualiausias procedūras šeškiukams:

• Sterilizacija/kastracija, kuri rekomenduojama nuo 5-6 mėnesių;
• Liaukų šalinimas, rekomenduojamas nuo 5-6 mėnesių. Patyręs vet. chirurgas gali tai atlikti sterilizacijos ar kastracijos metu, stengiantis išvengti papildomos narkozės.
• Skiepijimas 2 ir 3 mėnesių šeškams. Revakcinacija, profilaktiniai skiepai vėliau vykdomi kartą metuose.

Šeškai yra jautresni chirurginėms procedūroms, jiems itin svarbi kokybiška narkozė ir anatomijos specifiką išmanantis vet. chirurgas. Gyvybiniai šeškų organai itin smulkūs, organizmas mažas, kaip ir pats gyvūnėlis, tad būtina itin dėmesinga priežiūra, labai svarbi vet. gydytojo patirtis, atliekant chirurgines procedūras šiems gyvūnėliams. Taip pat svarbu šeimininkams suteikti visą informaciją dėl priežiūros po chirurginės intervencijos.

Operacijai reikia pasiruošti iš vakaro. Gyvūnas nemaitinamas vakare prieš operaciją ir operacijos rytą, stengiantis išvengti užspringimo narkozės metu. Operacijos trukmė – apie 1,5 val.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Veterinarijos gydytojo apžiūra paprastai apima keletą etapų. Vet. klinikoje gyvūnas turi būti pasveriamas, patikrinamos jo akys, ausys, burnos ertmė, dantų būklė. Stetoskopu vet. gydytojas tikrina gyvūno plaučius, širdies darbą, pilvo srities garsus.

Svarbus gyvūno sveikatos indikatorius yra jo dantenų būklė. Jei vet. gydytojas, švelniai paspaudęs dantenas mato, jog jos šiek tiek pabąla ir netrukus vėl užsipildo rausvumu,- jei tai įvyksta greitai, vadinasi gyvūno kraujotaka normali, geras širdies darbas. Baltos dantenos paprastai rodo sveikatos problemas, šoką ar anemiją.

Rankomis vet. gydytojas apčiuopia pilvo organus: kepenis, inkstus, šlapimo pūslę, patyręs gydytojas gali apčiuopa nustatyti organų padidėjimą. Šiuo metodu taip pat aptinkami padidėję limfmazgiai.

Šunų ir kačių šlapimo tyrimai

Diagnozuojant šlapimo takų, šlapimo pūslės, inkstų ligas šlapimo tyrimas padeda identifikuoti ligos kilmę, sunkumą. Šlapimas yra šiek tiek gelsvas, skaidrus, jame neturi būti kraujo, priemaišų, klampumo. Ligos atveju kinta šlapimo spalva, skaidrumas, kvapas. Nors gyvūnų šlapimo kvapas yra stiprus, pvz. kačių, tačiau jis neturi būti stipresnis nei įprasta, esant tam tikroms ligoms šlapime jaučiasi itin aštrus amoniako kvapas.

Esant pakitimams inkstuose amoniako kvapas jaučiamas ir iš gyvūno burnos.Tokiu atveju reikalinga labai skubi pagalba.

Šlapimo tyrimas padeda nustatyti šlapime esantį gliukozės, baltymų kiekį, šlapimo Ph terpę, kraujo pėdsakus. Šie indikatoriai rodo pakitimus šlapimo organų funkcijose ir gali rodyti traumų pasekmes, infekcijas, defektus ar ligas. Didelis kraujo ląstelių kiekis šlapime taip pat gali rodyti vidinį kraujavimą.

Veterinariniai kraujo tyrimai

Kraujo tyrimas parodo bendrą gyvūno organizmo būklę. Net sveikam gyvūnui rekomenduojama, bent kartą metuose atlikti kraujo tyrimą, kaip galimybę išvengti rimtų susirgimų ir ilgo bei brangaus gydymo.

Kraujas gyvūnams imamas iš venos. Yra keletas pagrindinių indikatorių kraujo tyrime, kurie padeda vet. gydytojui nustatyti gyvūno sveikatos būklę, diagnozuoti ligą:

• Bendras baltymų kiekis. Jo padidėjimas rodo uždegimą, dehidrataciją. Baltymų kiekio sumažėjimas sietinas su vidiniu kraujavimu, nevisaverte mityba, širdies ligomis.
• Albuminas. Didėjimas dėl dehidratacijos. Albumino sumažėjimas kraujyje gali reikšti vidinį kraujavimą, širdies ligas, kepenų patologiją.
• Kraujo šlapalo padidėjęs kiekis rodo inkstų patologijas, šlapimo pūslės trūkimą. Sumažėjimas sietinas su kepenų ligomis.
• Kreatininas,- medžiaga, dalyvaujanti organizmo metabolizmo procesuose, sietina su inkstų ligomis, raumenų pažeidimais, šlapimo pūslės pažeidimu ar trūkiu.
• Gliukozės kiekis kraujyje. Gliukozės kiekio padidėjimas gali rodyti diabetinę būklę, taip pat stresinę būklę. Per mažas gliukozės kiekis sietinas ir su neurologinėmis ligomis, nevisaverte mityba.

Veterinarinis bakteriologinis tyrimas

Mityba ir priežiūra sterilizuotiems augintiniams

Svorio didėjimas po sterilizacijos tampa aktualia problema tik tuomet, jei gyvūnas nėra pakankamai aktyvus ir jei nekoreguojama jo mityba. Jaunas gyvūnas po sterilizacijos išlieka toks pat fiziškai aktyvus ir vikrus,nepatiria hormonų pokyčių, labiau prisiriša prie šeimininko, tampa labiau klusnus, tad jei pakankamai vedžiojamas, o šeimininkai parenka tinkamą dietą/ mitybos planą ir maitina atsižvelgdami į vet. gydytojo rekomendacijas, augintinis gali išlaikyti sveiką kūno svorį be ypatingų pastangų. Dėmesys mitybai turi būti kiek didesnis, kai augintinis sterilizuojamas vyresniame amžiuje.

Sterilizuotą gyvūną lengviau auklėti, tokie augintiniai rečiau pabėga ar sukelia šeimininkui kitus nepatogumus, susijusius su pakitusiu elgesiu rujos metu. Tai taip pat padeda susidoroti su teritorijos žymėjimo problema, kas itin aktualu kačių šeimininkams.

Reikšminga prevencija veterinarijoje

Kalių sterilizacija beveik eliminuoja pieno liaukų vėžio riziką, gimdos vėžio riziką, patinams sumažina prostatos, sėklidžių vėžio riziką. Sterilizacija prailgina naminio gyvūno gyvenimą ir, tam tikra prasme, daro jį kokybiškesnį.

Ansktyvas sprendimas sterilizuoti augintinį gali apsaugoti jį nuo vėžinių susirgimų

Sterilizacija yra svarbus ir reikšmingas sprendimas, kurį turi gerai apsvarstyti kiekvienas gyvūno šeimininkas. Šuniukų/kačiukų/šeškų veisimas yra atsakingas ir sudėtingas procesas, kurio kiekvienas etapas turi būti kruopščiai planuojamas. Labai svarbu iš anksto numatyti potencialius mažylių šeimininkus, atsakingai rūpintis patele, kad ji neišsektų, numatyti galimas išlaidas Cezario pjūvio operacijai (jei to prireiks), šuniukų mitybai ir priežiūrai. Kiekvienas atsakingas šeimininkas praleidžia ir ne vieną bemiegę naktį prie savo mylimo augintinio per gimdymus, gimus vadai, prižiūrint, kad nė vienas mažylis neliktų alkanas. Ar esate pasiruošę tokiai atsakomybei ir ar jaučiatės atsakingi už naują gyvybę? Visuomet klauskime savęs, nes gyvenimas pilnas pavyzdžių, kuomet dėl žmogaus neatsakomybės liūdime, kad tiek daug gyvūnų neturi šeimininkų ir šiltų namų, išmetami į gatvę, paliekami likimo valiai.

Sterilizacijos operacija veterinarijos klinikoje

Gijimas po sterilizacijos vyksta  apie 10-14 dienų, taigi šiuo laikotarpiu šeimininko atsakomybėje žaizdos priežiūra, ramūs pasivaikščiojimai, o, reikalui esant, ir papildomos konsultacijos su vet. gydytoju ar vaistų injekcijos.

Šunų osteoartritas: priežastys ir prevencija

Išskiriamos dvi pagrindinės šunų sąnarių problemų kategorijos : sąnarių ir judėjimo sistemos vystymosi sutrikimai augant šuniukui ir senatvinės degeneracijos sukeltos sąnarių problemos. Judėjimo sistemos vystymosi sutrikimams priskiriama klubo sąnario displazija, kuomet sąnarys vystosi netaisyklingai. Degeneracinės sąnarių funkcijos problemos susijusios su sąnarių dėvėjimosi ir traumų sukeltomis problemomis, kuomet vystosi artritai, patiriamos sąnarių kryžminių raiščių traumos, nyksta sąnarių kremzlinė medžiaga, formuojasi degeneraciniai procesai ir išsivysto osteoartritas.

Augintinio kaulų ir sąnarių sistema reikia pasirūpinti dar jauname gyvūno amžiuje ir ypač augimo laike (iki 1,5 metų amžiaus), jūsų veterinaras jums rekomenduos papildus ir patars kaip maitinti. Tai itin aktualu didelių veislių šunims.

Šunų sąnarių ligų požymiai 

Dažniausiai šeimininkai gali pastebėti, kad jų augintiniui sunkiau judėti: šuo sunkiai lipa laiptais, sunkiau užšoka ant sofos, mažiau bėgioja, mažėja fizinis pajėgumas. Skausmą šuo pajaučia ne iš karto,- tai ilgalaikiai sąnarių irimo procesai, tad dar galite taip pat pastebėti, kad gyvūnas keistai pakelia ar laiko letenas.

Gyvūno svoris, dydis ir amžius yra lemiami veiksniai sąnarių funkcijos sutrikimams. Taigi didelių veislių šunys dažniau patiria sąnarių vystymosi sutrikimus ar degeneracinius sąnarių procesus vyresniame amžiuje. Rizikos kategorijoje minimi Niufaulendai, kuriems dažnai būdingos kryžminių raiščių problemos, rotveileriams – kelių ir kulkšnių skausmai, Berno aviganiams – klubo sąnario displazija.

Šiais laikais šunų augintojai labiau atkreipia dėmesį į augintinių sveikatą, savijautą, tad sąnarių problemas pastebi dažniau, o vet. gydytojai anksčiau gali pritaikyti efektyvų gydymą. Visgi dažnai pirkdami veislinį didelių veislių šuniuką šeimininkai turi domėtis, ar šuniukų vados kraujo linijoje nepasitaiko per dažnų judėjimo sistemos sutrikimų, ar šuniukai gimsta sveiki, gerai vystosi klubo sąnariai.

Šunų judėjimo sistemos, – kaulų, sąnarių, raiščių ligų  ir traumų gydymas 

Judėjimo sistemos ligų gydyme išskiriamos chirurginės, prevencinės ir medikamentinės priemonės.

Viena iš pagrindinių sąnarių ligų prevencijos priemonių yra gyvūno kūno svorio kontrolė. Fiziškai aktyvus, nenutukęs šuo dažniausiai turi mažesnę riziką sirgti judėjimo sistemos ligomis. Pirmiausia svarbi bendra kūno būklė – fiziškai stiprus ir tvirtas, gaunantis pakankamai fizinio aktyvumo kūnas, o taip pat tinkamas kūno svoris, kuris užtikrina, kad sąnariai nepatiria per didelių apkrovų. Per didelė riebalų masė ne tik duoda papildomas apkrovas, bet ir padidina sąnarių uždegimų riziką, kadangi pertekliniai kūno riebalai gali būti sąnarių uždegimo šaltinis. Didesnė raumenų masė sustiprina sąnarius, geriau juos palaiko ir apsaugo, tad raumenų masės auginimas yra taip pat svarbi prevencinė priemonė.

Rinkoje didelis pasirinkimas įvairių maisto papildų ir vitaminų augintinių sąnarių sveikatai gerinti. Išskiriant medikamentus, skirtus sąnarių gydymui, pagrindinės grupės yra šios: priešuždegiminiai vaistai, skausmą mažinantys vaistai, analgetikai.

Kai kurie kokybiško šunų maisto gamintojai į šunų maisto sudėtį taip pat įtraukia papildus, saugančius sąnarius – žuvų taukus, kurie mažina sąnarių uždegiminius procesus, glukozamino ir chondroitino papildus.

Užsienyje veikia įvairūs veterinarijos reabilitacijos centrai, skirti šunims, žirgams, kuriuose gyvūnams atliekamos reabilitacijos procedūros – vandens terapijos, masažai, tad įmanoma visapusiška sąnarių atstatymo terapija. Lietuvoje tokių sąlygų gyvūnai dar neturi, o šios procedūros brangios, tad sunkiais atvejais taikomos chirurginės priemonės ir pasikliaujama šeimininko pastangomis ilgesniuoju pooperaciniu periodu prižiūrint augintinį namuose.

Taigi, pagrindiniai patarimai, kurie pravestų šeimininkams renkantis šuniuką:

• Perkant šuniuką domėtis veisle, kraujo linija, genetinėmis ligomis;
• Stengtis laikytis griežtų mitybos rekomendacijų didelių veislių šunims, siekiant išlaikyti reikiamą kūno svorį ir raumenų masę;
• Kasmet konsultuotis su veterinarijos gydytoju dėl maisto papildų, vitaminų, mitybos plano, norint išsaugoti sąnarių sveikatą ir išvengti chirurginių intervencijų.

Kasdienis ilgesnis pasivaikščiojimas bet kokiu oru – puiki sveikatos palaikymo priemonė ne tik jūsų augintiniui, bet ir jūsų kūno bei minčių harmonijai.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt