Inkstai – gyvybiškai svarbūs organai, atliekantys daug funkcijų, palaikančių organizmo sveikatą, jie:

1. Filtruoja kraujotaką – inkstai pašalina iš kraujo toksinus ir perteklinius skysčius. Šie šalutiniai produktai iš organizmo pasišalina gyvūnui šlapinantis.
2. Palaiko vandens balansą, t.y. reguliuoja organizmo skysčių lygį, užtikrindami, kad gyvūno kūne būtų pakankamas, bet ne perteklinis kiekis vandens.
3. Palaiko tinkamą elektrolitų (kalio, natrio, kalcio) pusiausvyrą kraujyje, kuri yra būtina nervų ir raumenų funkcijai.
4. Dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime, išskirdami hormonus, kurie veikia kraujagyslių susitraukimą bei širdies funkciją.
5. Inkstai gamina hormoną eritropoetiną, kuris stimuliuoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose.
6. Palaiko rūgščių-šarmų pusiausvyrą ir tokiu būdu reguliuoja kraujo pH.
7. Dalyvauja vitamino D aktyvavimo procese, kuris yra būtinas kalcio absorbcijai ir kaulų sveikatai.

Priežastys gali būti įvairios, tai tikslinama apžiūros metu, tačiau dažniausios:

• Amžius – vyresni gyvūnai dažniau kenčia nuo lėtinio inkstų nepakankamumo;
• Įgimtos inkstų anomalijos;
• Lėtinės infekcijos arba uždegimai;
• Toksiškos medžiagos (pvz., etilenglikolis, augalai, tam tikri vaistai);
• Infekcijos (pvz., leptospirozė, pielonefritas);
• Kraujo tiekimo į inkstus sutrikimai.

Klinikiniai požymiai:

• Vėmimas, viduriavimas;
• Letargija;
• Sumažėjęs apetitas;
• Svorio netekimas;
• Dehidratacija;
• Polidipsija (padidėjęs troškulys) ir poliurija (padažnėjęs šlapinimasis);
• Nemalonus kvapas iš burnos;

Reguliarios veterinarinės apžiūros ir tinkama priežiūra padeda užtikrinti tinkamą vidaus organų funkcionalumą bei anksti aptikti galimus sutrikimus. Senamiesčio veterinarijos klinikoje esame pasiruošę suteikti ne tik išsamų sveikatos patikrinimą, bet ir pagelbėti Jūsų keturkojus draugus ištikus įvairioms sveikatos problemoms.

Svarbu žinoti, jog piometra:

• Paprastai pasireiškia per 1 – 2 mėnesius po rujos;
• Gali būti 2 tipų – atvira ir uždara:

1. Atvira piometra: gimdos kaklelis atviras, gali būti stebimos gleivingos ar kraujingos, klampios, nemalonaus kvapo išskyros iš makšties.
2. Uždara piometra: nematoma jokių išskyrų, gimdos kaklelis uždaras.

Priežastys ir patogenezė:

• Piometros patogenezė dar nėra iki galo aiški, tačiau jos atsiradimui turi įtakos lytiniai hormonai ir bakterinės infekcijos sukėlėjai;
• Aukštas progesterono kiekis skatina liaukų augimą ir gleivinės sustorėjimą, taip pat slopina imuninės sistemos veiklą, dėl ko gimda tampa labiau pažeidžiama bakterinėms infekcijoms, kurios patenka iš makšties per gimdos kaklelį;
• Dažniausiai sutinkama bakterija (65-90 % atvejų), kuri įtakoja piometros vystymąsi yra Escherichia coli.

Piometros klinikiniai požymiai:

• Polidipsija – per didelis vandens suvartojimas;
• Poliurija – dažnas šlapinimasis;
• Pūlingos išskyros iš makšties;
• Vėmimas;
• Letargija/depresija;
• Karščiavimas;
• Išpūsta pilvo sritis;
• Apetito praradimas;
• Dehidratacija;
• Tachikardija – padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis;
• Tachipnėja – kvėpavimo dažnio padidėjimas.

Dažniausias ir patikimiausias gydymas – chirurginis, kurio metu atliekama ovariohisterektomija (kiaušidžių ir gimdos pašalinimas).

Jeigu pastebėjote bent vieną iš anksčiau minėtų simptomų, rekomenduojame nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Senamiesčio veterinarijos klinika – tai vieta, kur jūsų augintinis visada ras patikimą, skubią pagalbą. Mūsų tikslas – užtikrinti jūsų augintinio gerovę, kad jis galėtų mėgautis laimingu ir pilnaverčiu gyvenimu.

Kas yra vakcina?

Vakcina paruošia organizmo imuninę sistemą kovai su ligas sukeliančiais organizmais. Vakcinoje yra antigenų, kurie organizmo imuninei sistemai atrodo kaip ligą sukeliantys organizmai. Kai vakcinoje esančios medžiagos patenka į organizmą, jis lengvai stimuliuojamas, tad jei augintinis iš tiesų būtų infekuotas, jo organizmas jau būtų pasiruošęs kovai su ligos sukėlėju. Jo imuninė sistema greitai atpažįsta ligos sukėlėją ir jį neutralizuoja visiškai arba sumažina ligos komplikacijas, gyvūnas praserga lengvesne forma.

Svarbiausia pasitarti su veterinarijos gydytoju, kokia vakcina ar kombinacija aktualiausia ir labiausiai tinkama jūsų gyvūnui, taip pat kokio vakcinacijos grafiko reikėtų laikytis kiekvienu konkrečiu atveju.

Kokie klausimai aktualiausi pirmą kartą skiepijantiems savo augintinį?

Kada vakcinuojamas mažas šuniukas/kačiukas?

Yra dviejų tipų schemos skiepijimui mažiems šuniukams: pirmas skiepas padaromas pusantro mėnesio, po to – dviejų mėnesių ir trijų mėnesių. Antra galima skiepijimo schema: dviejų ir trijų mėnesių amžiaus. Schema priklauso nuo vakcinos gamintojo, paprastai ją reikia rinktis atsižvelgiant į gyvūno sveikatą, tą geriausiai patars veterinarijos gydytojas.

Kačiuko skiepai paprastai atliekami dviejų ir trijų mėnesių amžiaus.

Skiepijama nuo tų pačių ligų, tik į trijų mėnesių amžiaus skirtą vakciną įeina skiepas nuo pasiutligės.

Kaip vakcinuoti gyvūną, paimtą iš prieglaudos?

Pirmiausia reikia duoti vaistus nuo kirminų ir tuomet po dešimt-keturiolikos dienų skiepyti. Jei gyvūnas turi kirminų, reikia kartoti vaistų dozę ir atidėti skiepą, priklausomai nuo to, kokių parazitų gyvūnas turi, jei askaridžių,- skiepas gali atsidėti net iki dviejų mėnesių, geriausia konkrečiu atveju visuomet konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Kada atidėti/vengti skiepų?

Kai gyvūnas serga: viduriuoja, pakilusi temperatūra, kosėja, yra gydomas nuo konkrečios ligos ir girdomas antibiotikais, taip pat, kai turi parazitų.

Ar skiepai saugūs?

Skiepai iš tiesų saugūs, tą garantuoja gamintojas. Tačiau po skiepo gali būti skausminga vieta, į kurią buvo vakcinuojama, net iki dviejų parų, gali patinti, pakilti kūno temperatūra. Taip pat gyvūnas gali būti vangus iki trijų parų, neėsti. Katėm gali atsirasti išskyrų iš nosies, gali čiaudėti, kosėti. Maža tikimybė, tačiau gali pasireikšti anafilaksinė reakcija,- šokas. Tuomet būtina kuo skubiau kreiptis į vet. gydytoją, visgi, šie atvejai itin reti.

Ar tikrai būtina skiepyti kasmet?

Taip, ypač, jei turite mažų vaikų ir gyvūnas gyvena aplinkoje, kur turi kontaktą su laukiniais gyvūnais ar kitais šunimis.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Jūsų augintinio klausa ko gero puiki – vos atidarius skanėstų pakuotę, štai jis jau ir prisistato jums prie kojų ir meiliai miauksi arba smalsiai žiūri į jus. Visgi šeimininkui svarbu kreipti dėmesį į katės ar šuns ausų higieną, kuriai paprastai reikia skirti bent vieną kartą per savaitę išvalant ir apžiūrint, ar ausyse nėra infekcijos, parazitų, žaizdelių ar kitų įtartinų dalykų.

Šunų ausų apžiūra

Sveika katės ar šuns išorinė ausies dalis paprastai padengta kailiu, o vidinė dalis – gražios rausvos spalvos. Joje neturėtumėte pastebėti raudonio, patinimų, spuogelių, šašų. Ausis praprastai atrodo švari ir sveika, jei pastebite blusas, erkutes, ar kitus parazitus, bei minėtus odos sudirgimus, matote, kad plinka kailis – būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Apžiūrėdami vidinį ausies kanalą turėtumėte matyti švarią rausvą odą, nejausti nemalonaus kvapo ar per didelio kiekio sieros darinių. Valydami ausis stenkitės pasiimti gyvūną į patogią ir saugią jam vietą, stengiantis, kad jis nepatirtų streso ir lengviau leistų jums apžiūrėti bei išvalyti ausis. Geriausia šiai procedūrai gyvūną pratinti nuo mažens.

Veterinarijos gydytojas jums patars, kokį ausų valiklį galėtumėte pasirinkti savo gyvūnui. Šiek tiek valančio skysčio reikėtų užpilti ant vatos gabaliuko ir patempus ausį švelniai atgal išvalyti vidinę ausies dalį, nešvarumus bei sieros perteklių. Stenkitės išvalyti kiek galima geriau, tačiau tai darykite atsargiai, kad neišgąsdintumėte gyvūno. Valymui geriau nenaudokite vatos kotelių, nes gyvūnui pakračius galvą gali įvykti ausies trauma, tą geriau padarys veterinarijos gydytojas.

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnui skauda ausis ar jis jaučia diskomfortą ausyse yra šie:

• Augintinis dažnai intensyviai krato galvą;

• Jautrus prisilietimams ausų srityje;

• Nuolat kaso ar drasko ausis;

• Nejaučia pusiausvyros;

• Vidinė ausies dalis paraudusi, matosi žaizdelės;

• Kraujas iš ausų;

• Susilpnėjusi klausa;

• Ausyje matomos didelės rudos sieros sankaupos.

Pagrindiniai ausies ligų sukėlėjai:

• Ausies erkutės – dažni parazitai, kuriais dažnai užsikrečia gyvūnai;

• Blusos;

• Bakterinės kilmės ausų uždegimai;

• Alergijos;

• Ausies hematoma, – kraujo sankaupos vidinėje ausies dalyje, kurią sukelia erkutės arba bakterijos, taip pat blusos – gyvūnas itin dažnai krato galvą ir kasosi ausis.

Ausų gydymas – kaip teisingai lašinti ausų lašiukus?

Jei jūsų veterinarijos gydytojas paskyrė augintiniui ausų lašiukus, taip pat turėtumėte pasikonsultuoti ir pasitikslinti, kaip teisingai juos lašinti. Pagrindinės taisyklės būtų tokios:

• Pasitikslinkite vaisto dozę ir dažnumą, kiek kartų per dieną vaistus reikėtų lašinti;

• Jei gyvūno ausyse itin daug sieros sankaupų, prieš lašinant vaistus, rekomenduojama išvalyti ausis su specialia valymo priemone;

• Vaistus lašinkite tiksliai pagal nurodytą dozę, pamasažuokite ausį švelniai, kad vaistas geriau pasiskirstytų, nueitų giliau į ausies kanalą;

• Nenutraukite gydymo anksčiau nei rekomenduoja veterinarijos gydytojas;

• Duokite augintiniui skanėstą po valymo procedūros.

Veterinarijos gydymo patarimas:

Jei jūsų šuniukas ar kačiukas dar neturi vienerių metų:

Patys pirmieji naminio gyvūno vizitai būtini visoms reikalingos vakcinacijoms, kurios privalomos mažiems šuniukams ir kačiukams. Vizitai dėl skiepų dažnesni jauname gyvūno amžiuje, vėliau vakcinacija kartojasi periodiškai kartą per metus.

Per pirmąjį vizitą veterinarijos gydytojas taip pat turėtų pakonsultuoti apie erkių, blusų, kirmėlių prevenciją, apžiūrėti gyvūną, paskirti kraujo tyrimą, jei sveikatos būklė kelia įtarimą, – gyvūnas vangus, viduriuoja ar turi kitą įtartiną negalavimą.
Veterinarijos gydytojas taip pat įvertina, kaip gyvūnas auga ir vystosi,- ar teisingai vystosi gyvūno kaulų, raumenų sistema, – tai itin aktualu didelių veislių šunų šeimininkams. Jauniems šuniukams būtina apžiūra dėl rachito prevencijos, veterinarijos gydytojas pataria reikiamus maisto papildus, konsultuoja apie tinkamą gyvūno mitybą. Taip pat šeimininkai turėtų užduoti ir rūpimus klausimus apie gyvūno elgesį, jo socializaciją, adaptaciją namuose, lauke, ypač, jei kyla klausimų dėl gyvūno agresijos ar kitų elgesio sutrikimų.
Pirmieji vizitai svarbūs šeimininkui, kadangi jis gali plačiau pasikonsultuoti apie naminio gyvūno priežiūrą, mitybą, sveikatą, sutvarkyti reikiamus gyvūno dokumentus (pasus vykstant į užsienio šalis, mikročipavimus ir kt.).

Jei jūsų gyvūno amžius nuo 1 iki 7 metų:

Augintinio iki septynerių metų amžiaus vizitai pas veterinarijos gydytoją paprastai rekomenduojami kartą į metus. Gyvūnas vakcinuojamas, apžiūrimas, paskiriami reikalingi tyrimai, – paprastai būtinas kraujo tyrimas. Jei sveikatos būklė nekelia įtartinų ligų požymių, kraujo tyrimo turėtų užtekti įvertinti gyvūno sveikatos būklę. Tai veterinarijos gydytojas pažymi augintinio pase, – atliktą erkių, blusų, kitų parazitų patikrinimą, kraujo testo rezultatus, skiepų atžymas. Be kasmetinės augintinio apžiūros bei skiepų šeimininkas negali vežtis gyvūno į užsienio šalis.
Kasmetiniai vizitai nebūna dažni jei tik gyvūnas neturi sveikatos sutrikimų. Paprastai tam tikrų veislių augintinių šeimininkai į veterinarijos gydytojus kreipiasi dažniau dėl galimų alergijų, odos ligų, mitybos sutrikimų, kaulų – skeleto vystymosi sutrikimų ir pan.

Jei jūsų gyvūnui daugiau nei 7 metai:

Vyresnių augintinių sveikatos būklei įvertinti rekomenduojami du vizitai pas veterinarijos gydytoją per metus. Šeimininkas turėtų atkreipti gydytojo dėmesį, jei gyvūnas geria daugiau vandens, nei įprasta, jei blogėja jo apetitas, jei jis priaugo daugiau svorio, taip pat jei pastebi, kad gyvūnas sunkiai šlapinasi, tuštinasi, ar priešingai – tai daro dažniau nei įprasta.

Šeimininko pareiga – laiku atkreipti dėmesį į gyvūno sveikatos būklę

Svarbiausia šeimininko atsakomybė – nedelsti, jei mato, jog augintinis prastai jaučiasi, viduriuoja, vemia ar jei ryškėja kiti sveikatos sutrikimų požymiai. Tokiu atvejai vizitai tampa dažnesni. Uždelsus gydyti sveikatos sutrikimus, gyvūnas gali įgyti rimtesnių sveikatos problemų, tad šeimininkui didėja gyvūno gydymo išlaidos, todėl rekomenduojama susirūpinti sveikatos sutrikimų prevencija ir taip išvengti rimtų susirgimų. Jūsų gyvūnas bus laimingas ir džiugus, jei rūpinsitės jo sveikata!

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnas gali turėti parazitų yra šie:

• Tamsūs taškeliai ant kailio;
• Blusų kiaušinėliai;
• Gyvūnas nuolat kasosi, laižosi;
• Paraudusi, nudraskyta oda ir odos dėmės;
• Kailio silpnėjimas, plaukų netekimas.

Šeimininkai gali lengvai patikrinti ar gyvūnas turi parazitų kailyje: apžiūrėti kaklo sritį, taip pat kailį ties uodega, pilvo sritį, apžiūrėti ar nėra išplikusių vietų kailyje. Būtina kruopščiai apžiūrėti gyvūno ausis, kaklą, vietas aplink akis.

Erkės ir blusos labiau pavojingos mažiems šuniukams ar kačiukams, kadangi, dėl mažo jų kūno svorio netenkant kraujo, kuriuo maitinasi parazitai, gyvūnai gali susirgti anemija. Pagrindiniai anemijos požymiai: papilkėjusios dantenos ir energijos stoka.

Blusos dažnai sukelia alergines reakcijas, kadangi kąsdamos suleidžia nuodingų medžiagų, dažnai sukeliančių niežulį, dėl ko silpnėja gyvūno kailis, odą itin niežti, tad gyvūnas nuolat kasosi bei netenka kailio. Kasydamas kailį gyvūnas gali pradraskyti odą bei įnešti infekciją, tad tai sukelia dar rimtesnių sveikatos sutrikimų.

Dažniausiai gyvūnai užsikrečia blusomis bei erkėmis vos pasivaikščioję ant žolės ar turėdami nors trumpą kontaktą su kitais užsikrėtusiais gyvūnais. Blusos patelė padeda apie 40-50 kiaušinėlių per dieną, tad parazitai greitai pastebimi.

Pastebėjus blusų gyvūno kailyje būtina taip pat kruopščiai išsivalyti kilimus, minkštus baldus, kadangi parazitai gali išlikti gyvybingi ir tarpinėje aplinkoje.

Erkių prevencija ir higiena

Erkes geriausia šalinti mūvint gumines pirštines, tvirtai suėmus pincetu. Jei matote, kad palikote erkės galvutę, geriausia būtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad ją pašalintų. Dažniausiai gyvūnui įsisiurbia briedinės erkės, kurios puola ne tik naminius gyvūnus, bet daugelį žinduolių, taip pat ir žmones.

Pagrindiniai požymiai, kad gyvūnui įsisiurbusi erkė, kuri kelia sveikatos sutrikimus:

• Apetito netekimas;
• Apatija, energijos stoka, gyvūnas atrodo liūdnas;
• Sąnarių skausmas;
• Patinę limfmazgiai.

Ligos, kurias gali sukelti erkės yra: anemija, odos infekcija, gyvūną taip pat gali ištikti paralyžius.

Šiuolaikinės priemonės leidžia apsaugoti gyvūną nuo erkių ir blusų: tai įvairūs prevenciniai šampūnai, antkakliai, lašai, tabletės. Šias priemones geriausia rinktis konsultuojantis su veterinarijos gydytoju, kuris patars reikiamą priemonės dozę ir paaiškins vartojimo instrukciją, kad prevencija būtų efektyvi.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Jei gyvūną partrenkė automobilis

Pirmiausia prisiminkite, kad jei gyvūnas sąmonėje ir jam skauda, jis gali kąsti, tad per arti nesilenkite, nedidelius šunis atsargiai įvyniokite į rankšluostį ar paklodę. Sužalotą augintinį apžiūrėkite neskubėdami ir švelniai. Kelti ar traukti didelio sužaloto šuns nepatartina. Galima pasidaryti neštuvus iš lentų, pasinaudoti audeklo gabalais, vaikiškomis rogėmis, ar panašiomis priemonėmis.

Kaip patikrinti gyvybines funkcijas

Kūno temperatūrą galima matuoti į tiesiąją žarną elektroniniu termometru. Kvėpavimą galite patikrinti stebėdami gyvūno šonus aplink krūtinę, pilvo ląstą, taip pat prie nosies pridėję šlapią pirštą.

Jei augintinis apsinuodijo

Daugelis buityje naudojamų chemikalų yra pavojingi augintinių gyvybei. Automobilių plovimo skysčiai, skalbimo priemonės, chemija parazitams naikinti, vaistai ir net kai kurie maisto produktai gali būti stipraus apsinuodijimo priežastis. Svarbu buitinę chemiją laikyti nepasiekiamoje vietoje, o jei įtariate apsinuodijimą, nedelsiant vežti gyvūną į veterinarijos kliniką.

Užspringimai

Jei į gyvūno kvėpavimo takus pateko svetimkūnis geriausia nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją ir nemėginti jo šalinti patiems, nes tai gali pabloginti būklę.

Šunų traukuliai

Svarbu gyvūną patraukti nuo galinčių užgriūti ar sužaloti daiktų, baldų, priepuoliui pasibaigus ieškoti pagalbos.

Šunų apkandžiojimas

Pasitaiko atvejų, kai vedžiojami šunys susipeša ar juos užpuola. Net jei po tokių atvejų pastebite ir mažą žaizdelę, geriau parodyti ją veterinarijos gydytojui. Šunų įkandimai dažnai įneša infekciją, net ir maža žaizda pūliuoja, sudaro kišenę, sutinsta. Tokiu atveju veterinarijos gydytojas gali pasiūlyti suleisti vaistų ir užsiūti žaizdą.

Bičių, vabzdžių įkandimai augintiniams

Jei nepastebite, kad gyvūnas po įkandimo jaučiasi blogai, jam netinsta kaklas, liežuvis, nepasunkėja kvėpavimas, greičiausiai įkandimas nebus pavojingas. Dažnai įkandimo vietoje susidaro nedidelis guzas, kuris netrukus praeina, tačiau jei pastebite, kad šuo jaučiasi blogai, geriau yra nedelsti, nes prasidėjęs alerginis šokas gali baigtis staigia mirtimi.

Šilumos smūgis

Šunų osteoartritas: priežastys ir prevencija

Išskiriamos dvi pagrindinės šunų sąnarių problemų kategorijos : sąnarių ir judėjimo sistemos vystymosi sutrikimai augant šuniukui ir senatvinės degeneracijos sukeltos sąnarių problemos. Judėjimo sistemos vystymosi sutrikimams priskiriama klubo sąnario displazija, kuomet sąnarys vystosi netaisyklingai. Degeneracinės sąnarių funkcijos problemos susijusios su sąnarių dėvėjimosi ir traumų sukeltomis problemomis, kuomet vystosi artritai, patiriamos sąnarių kryžminių raiščių traumos, nyksta sąnarių kremzlinė medžiaga, formuojasi degeneraciniai procesai ir išsivysto osteoartritas.

Augintinio kaulų ir sąnarių sistema reikia pasirūpinti dar jauname gyvūno amžiuje ir ypač augimo laike (iki 1,5 metų amžiaus), jūsų veterinaras jums rekomenduos papildus ir patars kaip maitinti. Tai itin aktualu didelių veislių šunims.

Šunų sąnarių ligų požymiai 

Dažniausiai šeimininkai gali pastebėti, kad jų augintiniui sunkiau judėti: šuo sunkiai lipa laiptais, sunkiau užšoka ant sofos, mažiau bėgioja, mažėja fizinis pajėgumas. Skausmą šuo pajaučia ne iš karto,- tai ilgalaikiai sąnarių irimo procesai, tad dar galite taip pat pastebėti, kad gyvūnas keistai pakelia ar laiko letenas.

Gyvūno svoris, dydis ir amžius yra lemiami veiksniai sąnarių funkcijos sutrikimams. Taigi didelių veislių šunys dažniau patiria sąnarių vystymosi sutrikimus ar degeneracinius sąnarių procesus vyresniame amžiuje. Rizikos kategorijoje minimi Niufaulendai, kuriems dažnai būdingos kryžminių raiščių problemos, rotveileriams – kelių ir kulkšnių skausmai, Berno aviganiams – klubo sąnario displazija.

Šiais laikais šunų augintojai labiau atkreipia dėmesį į augintinių sveikatą, savijautą, tad sąnarių problemas pastebi dažniau, o vet. gydytojai anksčiau gali pritaikyti efektyvų gydymą. Visgi dažnai pirkdami veislinį didelių veislių šuniuką šeimininkai turi domėtis, ar šuniukų vados kraujo linijoje nepasitaiko per dažnų judėjimo sistemos sutrikimų, ar šuniukai gimsta sveiki, gerai vystosi klubo sąnariai.

Šunų judėjimo sistemos, – kaulų, sąnarių, raiščių ligų  ir traumų gydymas 

Judėjimo sistemos ligų gydyme išskiriamos chirurginės, prevencinės ir medikamentinės priemonės.

Viena iš pagrindinių sąnarių ligų prevencijos priemonių yra gyvūno kūno svorio kontrolė. Fiziškai aktyvus, nenutukęs šuo dažniausiai turi mažesnę riziką sirgti judėjimo sistemos ligomis. Pirmiausia svarbi bendra kūno būklė – fiziškai stiprus ir tvirtas, gaunantis pakankamai fizinio aktyvumo kūnas, o taip pat tinkamas kūno svoris, kuris užtikrina, kad sąnariai nepatiria per didelių apkrovų. Per didelė riebalų masė ne tik duoda papildomas apkrovas, bet ir padidina sąnarių uždegimų riziką, kadangi pertekliniai kūno riebalai gali būti sąnarių uždegimo šaltinis. Didesnė raumenų masė sustiprina sąnarius, geriau juos palaiko ir apsaugo, tad raumenų masės auginimas yra taip pat svarbi prevencinė priemonė.

Rinkoje didelis pasirinkimas įvairių maisto papildų ir vitaminų augintinių sąnarių sveikatai gerinti. Išskiriant medikamentus, skirtus sąnarių gydymui, pagrindinės grupės yra šios: priešuždegiminiai vaistai, skausmą mažinantys vaistai, analgetikai.

Kai kurie kokybiško šunų maisto gamintojai į šunų maisto sudėtį taip pat įtraukia papildus, saugančius sąnarius – žuvų taukus, kurie mažina sąnarių uždegiminius procesus, glukozamino ir chondroitino papildus.

Užsienyje veikia įvairūs veterinarijos reabilitacijos centrai, skirti šunims, žirgams, kuriuose gyvūnams atliekamos reabilitacijos procedūros – vandens terapijos, masažai, tad įmanoma visapusiška sąnarių atstatymo terapija. Lietuvoje tokių sąlygų gyvūnai dar neturi, o šios procedūros brangios, tad sunkiais atvejais taikomos chirurginės priemonės ir pasikliaujama šeimininko pastangomis ilgesniuoju pooperaciniu periodu prižiūrint augintinį namuose.

Taigi, pagrindiniai patarimai, kurie pravestų šeimininkams renkantis šuniuką:

• Perkant šuniuką domėtis veisle, kraujo linija, genetinėmis ligomis;
• Stengtis laikytis griežtų mitybos rekomendacijų didelių veislių šunims, siekiant išlaikyti reikiamą kūno svorį ir raumenų masę;
• Kasmet konsultuotis su veterinarijos gydytoju dėl maisto papildų, vitaminų, mitybos plano, norint išsaugoti sąnarių sveikatą ir išvengti chirurginių intervencijų.

Kasdienis ilgesnis pasivaikščiojimas bet kokiu oru – puiki sveikatos palaikymo priemonė ne tik jūsų augintiniui, bet ir jūsų kūno bei minčių harmonijai.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Labai ankstyvus pirmojo nėštumo trimestro požymius pastebėti sunku, nes jie beveik nepastebimi. Patelė gali nežymiai priaugti svorio, tačiau nežymų svorio padidėjimą ne visuomet pastebėsite gyvūno nepasvėrę. 3-4 nėštumo savaitę ji gali atrodyti pavargusi, mažiau ėsti, vemti, – šiuos požymius sukelia hormonų pokyčiai. Tuo metu galima sumažinti maisto porcijas ir maitinti dažniau, mažesniais maisto kiekiais, nuolat užtikrinti, kad ji turi šviežio vandens.

Kada apsilankyti veterinarijos klinikoje? 

Veterinarijos gydytojui patartina besilaukiančią patelę parodyti po kergimo praėjus 2-3 savaitėms. Veterinaro konsultacija padės jums išsiaiškinti rūpimus klausimus dėl augintinės nėštumo, gimdymo, galimybės susitarti dėl gimdymo priežiūros ir pagalbos bet kuriuo paros metu, teisingos dietos parinkimo, maisto papildų naudojimo. Vet. gydytojas gali pasiūlyti atlikti tam tikrus tyrimus, jei konsultuojant pastebės  poreikį. Veterinaras taip pat gali rekomenduoti atlikti kraujo testą, padedantį nustatyti hormonų lygį kraujyje, jei šuo turi parazitų, pakonsultuos kaip ją gydyti.

Apžiūros metu vet. gydytojas gali ne tik apčiuopti šuniukus, tikrindamas pilvo ląstą, tačiau taip pat, nuo 3 nėštumo savaitės, atlikti echoskopiją, padedančią tiksliau nustatyti, ar augintinė laukiasi. Patirtį turintis veterinarijos gydytojas gali apčiuopdamas pilvo ląstą pajusti ir patvirtinti nėštumą nuo 4 nėštumo savaitės. Apčiuopą gali atlikti tik patyręs vet. gydytojas, patiems šeimininkams tai daryti nerekomenduojama, kadangi pernelyg stiprus paspaudimas gali pakenkti šuniukams ar patelei. Šuns patelės gimda turi V raidės formą, sudaro du gimdos ragus, kuriuose formuojasi embrionai. Ketvirtąją nėštumo savaitę šuniukai gali būti apytikriai graikinio riešuto dydžio.

Antro nėštumo trimestro pabaigoje stipriai padidėja patelės pilvas ir speneliai, iš pieno liaukų pradeda išsiskirti šiek tiek pieno. Per dvi paskutines nėštumo savaites liesdami pilvelį pastebėsite ir pajusite judančius ir augančius šuniukus.

Paskutinėmis savaitėmis verta susitarti su vet. gydytoju dėl nenumatytų gimdymo atvejų iš anksto, ypač, jei tikitės, kad gimdymas gali įvykti švenčių dienomis. Konsultuokitės kaip elgtis ir padėti augintinei gimdymo metu, jei gimdymas vyks namuose ir natūraliai, lengvai, taip pat kaip prižiūrėti šuniukus.

Šuniukų gimdymas. Cezario pjūvis 

Cezario pjūvio operacija šunų patelėms dažniausiai yra neplanuojama, atliekama tik skubiais ir pavojingais atvejais. Visgi kai kurios šunų veislės genetiškai turi sunkaus gimdymo tikimybę, tad prancūzų buldogams, bokseriams, kai kuriais atvejais, veterinarai chirurgai rekomenduoja suėjus gimdymo datai atlikti Cezario pjūvio operaciją. Tokį sprendimą veterinarai priima apžiūrėję patelę, numatę kiek ji gimdys šuniukų ir apytikriai nustatę šuniukų dydį. Šiuo atveju vet. gydytojai apčiuopia pilvo ląstą, tikrina gimdymo kanalus, atlieka echoskopiją. Echoskopija taip pat padeda numatyti kiek šuniukų yra gimdoje bei nustatyti jų dydį.

Po Cezario pjūvio operacijos gimę šuniukai gali netrukus imti žysti, kai tik patelė atsigauna po narkozės. Parsivežus augintinę su šuniukais namo po operacijos svarbu užtikrinti, kad ji nejudėtų pernelyg aktyviai, numatyti jai šiltą jaukią vietą, kur ji gerai jaustųsi su šuniukais.

Moksliniai tyrimai ir veterinarinė praktika rodo, kad Cezario pjūvio operacija yra gerai gyvūnų toleruojama, maža komplikacijų tikimybė, gyvūnas greitai atsigauna po šios procedūros. Taip pat tai padeda išgelbėti šuniukus, kurie ilgo ir komplikuoto gimdymo atveju gali uždusti.

Dažniausi sunkūs kalės gimdymo atvejai, kuomet vet. chirurgai nedelsiant atlieka Cezario pjūvį yra šie:

• gyvūnas atvežamas į kliniką po ilgo stanginimosi, tačiau nėra užgimusių šuniukų;
• ilgas tarpas tarp gimdymų, kuomet, užgimus vienam šuniukui, stanginantis ilgai neužgimsta sekantis šuniukas;
• šuniukai užstringa gimdymo takuose (tai pamato vet. gydytojas).

Patelei sveikstant po Cezario pjūvio operacijos šeimininkui svarbūs keli aspektai:

• Šeimininkas turi stebėti pjūvio vietą, siūles, pastebėti, jei pjūvio vieta tinsta, susisiekti su operavusiu vet. gydytoju pastebėjęs stiprų tinimą;
• Užtikrinti, kad augintinė geria, valgo, yra aktyvi, globoja šuniukus, nėra apatiška;
• Išskyros iš gimdos po Cezario pjūvio gimdžiusioms kalėms gali pasirodyti apie dvi savaites, jei pastebite, kad išskyros tęsiasi ilgesnį laiką, konsultuokitės su vet. gydytoju.

Priežastys, sukeliančios traukulius šunims:

Apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis, nuodais;
Staigus cukraus kiekio kraujyje sumažėjimas arba padidėjimas;
Inkstų ligos;
Anemija;
Kepenų ligos;
Galvos smegenų traumos;
Encefalitas;
Augliai smegenyse;
Insultas.

Šunų epilepsijos simptomai ir požymiai

Pagrindiniai traukulių simptomai šunims turi platų požymių spektrą: raumenų sustandėjimą, trūkčiojimą, sąmonės netekimą, griuvimus, seilėtekį, putojimą iš burnos, liežuvio kramtymą. Pargriuvęs per traukulius šuo taip pat gali pasišlapinti, pasituštinti. Jei šuo ne kartą yra patyręs traukulius, šeimininkas gali atpažinti artėjantį priepuolį: šuo atrodo apsiblausęs, neramus, sutrikęs, prieš prasidedant priepuoliui ilgai žiūri į vieną tašką. Priepuoliui pasibaigus šuo gali būti praradęs orientaciją, drebėti, taip pat gali būti laikinai apakęs. Atsistojęs po priepuolio šuo vaikšto ratais, atsimuša į daiktus, baldus. Taip pat pastebėsite, kad po priepuolio augintiniui gali kraujuoti iš burnos, nes per traukulius šuo gali įsikąsti liežuvį, kaklas šlapias nuo seilių, putų. Po traukulių priepuolio šuo taip pat gali bandyti slėptis.

Šunų traukulių priepuolių rūšys

Dažniausiai šunis ištinkanti traukulių forma pasireiškia sąmonės netekimu ir konvulsijomis, kurias sukelia sutrikę smegenų elektriniai impulsai. Visą kūną apimantys traukuliai trunka nuo kelių sekundžių iki keleto minučių.

Kita traukulių forma, kurią sukelia tik lokalioje smegenų dalyje atsiradę impulsai, pasireiškiantys galūnių ar vienos kūno pusės traukuliais. Šie traukuliai trunka keletą sekundžių, tačiau jie gali pereiti į viso kūno traukulius.

Psichomotoriniai priepuoliai labiau pastebimi iš šuns elgesio: šuo staiga puola nematomą objektą ir ima vaikytis savo uodegą. Toks elgesys trunka vos kelias minutes ir kartais jį galima supainioti su neįprastu augintinio elgesiu dėl kitų priežasčių, tačiau šuo, kurį ištinka psichomotoriniai priepuoliai, elgsis visuomet taip pat kaskart priepuolio metu.

Priepuoliai, kurių priežastys ir kilmė nėra aiški, vadinami idiopatine epilepsija. Ši liga pasireiškia šunims nuo 6 mėnesių amžiaus. Dažniau epilepsija būdinga tam tikroms šunų veislėms, iš kurių rizikos grupei dažniau priskiriami Labradoro retriverių, biglių, kolių, vokiečių aviganių veislių šunys.

Patarimai šeimininkui kaip elgtis šuns priepuolio atveju

Išlaikykite šaltą protą, nusiraminkite. Priepuolis gali greitai praeiti. Svarbiausia užtikrinti, kad traukulių krečiamas šuo nesusižeistų, tad stenkitės, kad jis atsidurtų saugioje aplinkoje: pasistenkite, kad jis atsidurtų ant žemės, kad nenukristų, patraukite į vietą, kurioje ant augintinio neužkris baldai ar daiktai, laikykite atokiau nuo laiptų ir kitų pavojingų objektų, labai švelniai nutempkite jį į saugią vietą. Nesilieskite ir laikykitės atokiau nuo šuns burnos, nuo galvos, kadangi priepuolio metu šuo gali įkasti. Nieko nedėkite jam į burną, šunys nespringsta ir neuždūsta savo liežuviu. Jei priepuolis trunka ilgesnį laiką, užpilkite šalto vandens ant jo pėdų, apšlakstykite vandeniu. Po priepuolio kreipkitės į vet. gydytoją, pasikonsultuokite papasakoję situaciją.

Tokiais atvejais, kuomet priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes arba šuo patiria kelis priepuolius iš eilės, nedelskite ir vykite į veterinarijos kliniką. Ištinkant ilgiems priepuoliams kyla augintinio temperatūra, gali sutrikti kvėpavimas, ištikti smegenų edema (tinimas). Veterinaras nedelsiant taikys medikamentines priemones, kad stabilizuotų pavojingą būklę.

Šunų epilepsija gydoma medikamentais, kuriuos skiria vet. gydytojas. Augintiniui reikalingi išsamesni tyrimai ir veterinaro apžiūra norint nustatyti epilepsijos priežastis, skirti efektyvų gydymą, tad veterinaras siūlys atlikti kraujo, šlapimo tyrimus, echoskopiją ar rentgeną.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais.

veterinaras.lt