Svarbu žinoti, jog piometra:

• Paprastai pasireiškia per 1 – 2 mėnesius po rujos;
• Gali būti 2 tipų – atvira ir uždara:

1. Atvira piometra: gimdos kaklelis atviras, gali būti stebimos gleivingos ar kraujingos, klampios, nemalonaus kvapo išskyros iš makšties.
2. Uždara piometra: nematoma jokių išskyrų, gimdos kaklelis uždaras.

Priežastys ir patogenezė:

• Piometros patogenezė dar nėra iki galo aiški, tačiau jos atsiradimui turi įtakos lytiniai hormonai ir bakterinės infekcijos sukėlėjai;
• Aukštas progesterono kiekis skatina liaukų augimą ir gleivinės sustorėjimą, taip pat slopina imuninės sistemos veiklą, dėl ko gimda tampa labiau pažeidžiama bakterinėms infekcijoms, kurios patenka iš makšties per gimdos kaklelį;
• Dažniausiai sutinkama bakterija (65-90 % atvejų), kuri įtakoja piometros vystymąsi yra Escherichia coli.

Piometros klinikiniai požymiai:

• Polidipsija – per didelis vandens suvartojimas;
• Poliurija – dažnas šlapinimasis;
• Pūlingos išskyros iš makšties;
• Vėmimas;
• Letargija/depresija;
• Karščiavimas;
• Išpūsta pilvo sritis;
• Apetito praradimas;
• Dehidratacija;
• Tachikardija – padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis;
• Tachipnėja – kvėpavimo dažnio padidėjimas.

Dažniausias ir patikimiausias gydymas – chirurginis, kurio metu atliekama ovariohisterektomija (kiaušidžių ir gimdos pašalinimas).

Jeigu pastebėjote bent vieną iš anksčiau minėtų simptomų, rekomenduojame nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Senamiesčio veterinarijos klinika – tai vieta, kur jūsų augintinis visada ras patikimą, skubią pagalbą. Mūsų tikslas – užtikrinti jūsų augintinio gerovę, kad jis galėtų mėgautis laimingu ir pilnaverčiu gyvenimu.

• Palaikyti švarą katės dėžutėje,- kasdieninis katės dėžutės valymas yra privalomas dėl jūsų ir augintinio sveikatos;
• Stengtis laikyti katę namuose, savo kieme, kad būtų mažiau kontakto su kitais gyvūnais;
• Atlikti profilaktinę apžiūrą veterinarijos klinikoje;
• Skirti dėmesio kailio priežiūrai, higienai, bendrauti su augintiniu.

Žinant, kad daugelis kačių gali sulaukti tikrai solidaus amžiaus, užtenka skirti daugiau dėmesio savo augintinio sveikatos profilaktikai, tačiau kačių šeimininkams svarbu žinoti keletą dažniausiai pasitaikančių ligų, kurios dažniausiai pavojingos katėms. Iš požymių atpažinus tam tikrus šių ligų simptomus, galima kuo anksčiau pradėti gydymą, kreipiantis į veterinarijos gydytojus. Dažniausios sunkesnės kačių ligos būtų šios:
Kačių inkstų nepakankamumas. Šios ligos diagnozė reiškia, kad katės inkstų funkcija sutrikusi daugiau nei 75 procentus, ligos požymiai pasireiškia kaip šie:

• Katė geria daug vandens
• Nuolatinis šlapinimasis, tai pastebėsite dėžutėje;
• Katė netenka daug svorio;
• Jaučiamas blogas kvapas iš burnos, dėl opų, atsiradusių skrandyje, žarnyne;
• Katė vangi, slepiasi.

Nors inkstų nepakankamumas sunki liga, tinkamai gydant ir taikant specialią dietą, katės dažnai su šia liga išgyvena ne vienerius metus. Taikoma mažiau baltymų turinti mityba, reguliarūs kraujo tyrimai, veterinaro priežiūra gali prailginti katės gyvenimą ir padaryti jį pilnavertį.

Kačių diabetas
Kačių diabeto simptomai primena inkstų nepakankamumo simptomus, tačiau yra keletas skirtumų:

• Per dažnas šlapinimasis, troškulys;
• Nutukimas arba svorio netekimas;
• Apetito netekimas arba per didelis apetitas;
• Vangumas, silpnumas;
• Vėmimas;
• Acetono kvapas iš burnos;
• Katė vaikšto neįprastai, tarsi arčiau žemės.

Kačių diabetas gydomas sunkiau, tačiau taikant mažai baltymų turinčią dietą, stebint kraujo tyrimų rezultatus, vartojant specialus veterinaro rekomenduotus papildus, galima pristabdyti ligos progresą ir prailginti augintinio gyvenimą.

Vėžys
Ilgėjant augintinio amžiui, daugėja vėžinių susirgimų. Kai kuriais atvejais auglį gali užčiuopti tik veterinarijos gydytojas, tačiau požymiai matomi ir gyvūno sveikatos būklėje: svorio, apetito netekimas, vėmimas ir viduriavimas, pilvo pūtimas, vangumas gali būti ir onkologinių ligų požymiai.
Higiena, priežiūra ir profilaktika padeda prailginti kačių gyvenimą ir džiaugtis savo augintiniu. Žinodamas pagrindinius sunkių ligų simptomus šeimininkas gali kreiptis į veterinarijos gydytojus ir diagnozuoti ligas kuo ankstesnėje stadijoje.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Išduodame EU pasą kelionėms į užsienio šalis;

Registruojame augintinį Valstybinėje duomenų bazėje;

Implantuojame mikročipus.

Kodėl reikėtų mikročipuoti savo augintinį klausia kiekvienas šeimininkas. Šiai procedūrai būtinas planuojamas vizitas į veterinarijos kliniką, tad kas yra mikročipas ir kokią naudą jis teikia jums ir jūsų augintiniui?

Mikročipai po oda gali būti implantuojami daugeliui gyvūnų , – katėms, šunims, arkliams, netgi paukščiams ir vėžliams. Tai ryžio dydžio prietaisas, kiekvienas turintis unikalų numerį, nuskaitomą skeneriu. Mikročipų numeriai laikomi specialiose duomenų bazėse, taigi mikročipas leidžia rinkti informaciją apie gyvūną, kurią jo savininkas yra pateikęs mikročipavimo dieną.

Gyvūno mikročipavimo privalumai – kelionių metu, nelaimingų atsitikimų bei dingimo atvejais

Pagrindinė nauda – augintiniui pabėgus, pasiklydus. Mikročipą turintis augintinis bus lengvai identifikuojamas nuskanavus jo mikročipą, padės rasti informaciją apie jo savininką. Implantuotas mikročipas paprastai nemigruoja, lengvai randamas ir skenuojamas skeneriu. Lankantis veterinarijos klinikoje ir reguliariai tikrinant augintinio sveikatą, tai įprasta ir greita procedūra, – veterinarijos gydytojas specialiu prietaisu implantuoja mikročipą tarp augintinio menčių.
Su savo šeimininku keliaujantys augintiniai mikročipuojami privalomai, išduodamas augintinio pasas, leidžiantis vežtis augintinį į keliones po pasaulio šalis. Kelionės metu mikročipas skenuojamas keletą kartų, keliauti su šeimininkais gali tik mikročipuoti gyvūnai.

Aktualus klausimas – mikročipuoto augintinio draudimas

Šeimininkams, planuojantiems drausti savo augintinius Gyvūnų draudimu taip pat reikia mikročipuoti savo augintinį. Turėdamas sveikatos draudimą ir mikročipą augintinis apsaugomas nelaimingų atsitikimų, traumų atvejais, vagystės atvejais, tad kiekvienam atsakingam šeimininkui visuomet aktualūs mikročipavimo ir augintinio draudimo klausimai.

Veterinaras.lt

Kas yra vakcina?

Vakcina paruošia organizmo imuninę sistemą kovai su ligas sukeliančiais organizmais. Vakcinoje yra antigenų, kurie organizmo imuninei sistemai atrodo kaip ligą sukeliantys organizmai. Kai vakcinoje esančios medžiagos patenka į organizmą, jis lengvai stimuliuojamas, tad jei augintinis iš tiesų būtų infekuotas, jo organizmas jau būtų pasiruošęs kovai su ligos sukėlėju. Jo imuninė sistema greitai atpažįsta ligos sukėlėją ir jį neutralizuoja visiškai arba sumažina ligos komplikacijas, gyvūnas praserga lengvesne forma.

Svarbiausia pasitarti su veterinarijos gydytoju, kokia vakcina ar kombinacija aktualiausia ir labiausiai tinkama jūsų gyvūnui, taip pat kokio vakcinacijos grafiko reikėtų laikytis kiekvienu konkrečiu atveju.

Kokie klausimai aktualiausi pirmą kartą skiepijantiems savo augintinį?

Kada vakcinuojamas mažas šuniukas/kačiukas?

Yra dviejų tipų schemos skiepijimui mažiems šuniukams: pirmas skiepas padaromas pusantro mėnesio, po to – dviejų mėnesių ir trijų mėnesių. Antra galima skiepijimo schema: dviejų ir trijų mėnesių amžiaus. Schema priklauso nuo vakcinos gamintojo, paprastai ją reikia rinktis atsižvelgiant į gyvūno sveikatą, tą geriausiai patars veterinarijos gydytojas.

Kačiuko skiepai paprastai atliekami dviejų ir trijų mėnesių amžiaus.

Skiepijama nuo tų pačių ligų, tik į trijų mėnesių amžiaus skirtą vakciną įeina skiepas nuo pasiutligės.

Kaip vakcinuoti gyvūną, paimtą iš prieglaudos?

Pirmiausia reikia duoti vaistus nuo kirminų ir tuomet po dešimt-keturiolikos dienų skiepyti. Jei gyvūnas turi kirminų, reikia kartoti vaistų dozę ir atidėti skiepą, priklausomai nuo to, kokių parazitų gyvūnas turi, jei askaridžių,- skiepas gali atsidėti net iki dviejų mėnesių, geriausia konkrečiu atveju visuomet konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Kada atidėti/vengti skiepų?

Kai gyvūnas serga: viduriuoja, pakilusi temperatūra, kosėja, yra gydomas nuo konkrečios ligos ir girdomas antibiotikais, taip pat, kai turi parazitų.

Ar skiepai saugūs?

Skiepai iš tiesų saugūs, tą garantuoja gamintojas. Tačiau po skiepo gali būti skausminga vieta, į kurią buvo vakcinuojama, net iki dviejų parų, gali patinti, pakilti kūno temperatūra. Taip pat gyvūnas gali būti vangus iki trijų parų, neėsti. Katėm gali atsirasti išskyrų iš nosies, gali čiaudėti, kosėti. Maža tikimybė, tačiau gali pasireikšti anafilaksinė reakcija,- šokas. Tuomet būtina kuo skubiau kreiptis į vet. gydytoją, visgi, šie atvejai itin reti.

Ar tikrai būtina skiepyti kasmet?

Taip, ypač, jei turite mažų vaikų ir gyvūnas gyvena aplinkoje, kur turi kontaktą su laukiniais gyvūnais ar kitais šunimis.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Jei jūsų šuniukas ar kačiukas dar neturi vienerių metų:

Patys pirmieji naminio gyvūno vizitai būtini visoms reikalingos vakcinacijoms, kurios privalomos mažiems šuniukams ir kačiukams. Vizitai dėl skiepų dažnesni jauname gyvūno amžiuje, vėliau vakcinacija kartojasi periodiškai kartą per metus.

Per pirmąjį vizitą veterinarijos gydytojas taip pat turėtų pakonsultuoti apie erkių, blusų, kirmėlių prevenciją, apžiūrėti gyvūną, paskirti kraujo tyrimą, jei sveikatos būklė kelia įtarimą, – gyvūnas vangus, viduriuoja ar turi kitą įtartiną negalavimą.
Veterinarijos gydytojas taip pat įvertina, kaip gyvūnas auga ir vystosi,- ar teisingai vystosi gyvūno kaulų, raumenų sistema, – tai itin aktualu didelių veislių šunų šeimininkams. Jauniems šuniukams būtina apžiūra dėl rachito prevencijos, veterinarijos gydytojas pataria reikiamus maisto papildus, konsultuoja apie tinkamą gyvūno mitybą. Taip pat šeimininkai turėtų užduoti ir rūpimus klausimus apie gyvūno elgesį, jo socializaciją, adaptaciją namuose, lauke, ypač, jei kyla klausimų dėl gyvūno agresijos ar kitų elgesio sutrikimų.
Pirmieji vizitai svarbūs šeimininkui, kadangi jis gali plačiau pasikonsultuoti apie naminio gyvūno priežiūrą, mitybą, sveikatą, sutvarkyti reikiamus gyvūno dokumentus (pasus vykstant į užsienio šalis, mikročipavimus ir kt.).

Jei jūsų gyvūno amžius nuo 1 iki 7 metų:

Augintinio iki septynerių metų amžiaus vizitai pas veterinarijos gydytoją paprastai rekomenduojami kartą į metus. Gyvūnas vakcinuojamas, apžiūrimas, paskiriami reikalingi tyrimai, – paprastai būtinas kraujo tyrimas. Jei sveikatos būklė nekelia įtartinų ligų požymių, kraujo tyrimo turėtų užtekti įvertinti gyvūno sveikatos būklę. Tai veterinarijos gydytojas pažymi augintinio pase, – atliktą erkių, blusų, kitų parazitų patikrinimą, kraujo testo rezultatus, skiepų atžymas. Be kasmetinės augintinio apžiūros bei skiepų šeimininkas negali vežtis gyvūno į užsienio šalis.
Kasmetiniai vizitai nebūna dažni jei tik gyvūnas neturi sveikatos sutrikimų. Paprastai tam tikrų veislių augintinių šeimininkai į veterinarijos gydytojus kreipiasi dažniau dėl galimų alergijų, odos ligų, mitybos sutrikimų, kaulų – skeleto vystymosi sutrikimų ir pan.

Jei jūsų gyvūnui daugiau nei 7 metai:

Vyresnių augintinių sveikatos būklei įvertinti rekomenduojami du vizitai pas veterinarijos gydytoją per metus. Šeimininkas turėtų atkreipti gydytojo dėmesį, jei gyvūnas geria daugiau vandens, nei įprasta, jei blogėja jo apetitas, jei jis priaugo daugiau svorio, taip pat jei pastebi, kad gyvūnas sunkiai šlapinasi, tuštinasi, ar priešingai – tai daro dažniau nei įprasta.

Šeimininko pareiga – laiku atkreipti dėmesį į gyvūno sveikatos būklę

Svarbiausia šeimininko atsakomybė – nedelsti, jei mato, jog augintinis prastai jaučiasi, viduriuoja, vemia ar jei ryškėja kiti sveikatos sutrikimų požymiai. Tokiu atvejai vizitai tampa dažnesni. Uždelsus gydyti sveikatos sutrikimus, gyvūnas gali įgyti rimtesnių sveikatos problemų, tad šeimininkui didėja gyvūno gydymo išlaidos, todėl rekomenduojama susirūpinti sveikatos sutrikimų prevencija ir taip išvengti rimtų susirgimų. Jūsų gyvūnas bus laimingas ir džiugus, jei rūpinsitės jo sveikata!

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt

Viduriavimo simptomus lengvai pastebėsite: tai dažnas tuštinimasis, galite pastebėti kraujo išmatose, apatija dėl dehidratacijos, gali pakilti temperatūra. Tokiu atveju būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes viduriavimas gali būti pavojingos būklės, tokios, kaip vidinis kraujavimas, priežastis.

Jei pastebite, kad gyvūnas gerai jaučiasi, tačiau dažnai skystai tuštinasi kurį laiką stebėkite, pasirūpinkite, kad jis nuolat turėtų vandens savo dubenėlyje ir apribokite mitybą, šiuo atveju, kol simptomai liausis, geriausia katės nemaitinti.

Kada kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Jei pastebite, kad viduriavimas tęsiasi daugiau nei parą, katė taip pat vemia, yra vangi, geriausia yra nedelsti ir vykti į veterinarijos kliniką.  Viduriavimas gali būti daugelio sunkių būklių priežastis, tad paprastai siūloma atlikti kraujo tyrimą. Veterinarijos gydytojas turi išsiaiškinti viduriavimo priežastį, pasidomi kiek laiko tęsiasi ši būklė.

Diarėja dažniau pasireiškia ilgaplaukėms katėms dėl plaukų sankaupų žarnyne, taip pat toms katėms, kurios leidžiamos į lauką, kadangi įvairesnėje aplinkoje yra didesnė tikimybė užsikrėsti parazitais.

Kaip apsaugoti katę nuo viduriavimo ir kitų virškinimo sutrikimų?

Pirmiausias patarimas, kurį patars veterinarijos gydytojas: neduokite savo katei pieno produktų, kad ir kaip ji juos mėgsta.  Dauguma kačių mėgsta pieną ir jogurtą, tačiau jų organizmas netoleruoja laktozės ir tai sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, žarnyno uždegimą. Jei gyvūnas linkęs turėti šį sveikatos sutrikimą, konsultuokitės dėl jo mitybos su veterinarijos gydytoju, stenkitės palaipsniui keisti mitybą, pratinti prie naujo raciono.

Gerai apšviestoje patalpoje apžiūrėkite akis: akių obuoliai turi būti balti, skaidrūs. Jei švelniai nykščiu žemyn šiek tiek patrauksite akies voką, turite pastebėti, kad jis rausvas, ne raudonas ar baltas. Rausvas voko vidus rodo, kad akys sveikos, o kita spalva gali reikšti sveikatos sutrikimus.

Svarbiausia pamatyti šiuos požymius apžiūrins savo katę, kurie gali būti rimti sveikatos sutrikimai:

• Išvirtusios akys;
• Ašarojimas;
• Raudoni ar balti akių vokai;
• Pūlingos traiškanos akių kampučiuose;
• Šlapias kailis aplink akis;
• Akių spalvos pakitimas ir drumzlinos akys;
• Nuolat užmerktos akys;
• Matomas trečiasis vokas.

Katės elgesys taip pat išduoda problemą, – jei katė letenomis nuolat trina akių zoną, šeimininkui vertėtų patikrinti sveikų akių požymius. Ilgaplaukėms katėms būtina drėgnu vatos tamponėliu apvalyti akių zoną, išvalyti nešvarumus ant kailio akių zonoje, traiškanas. Akių valymui nebūtina naudoti akių lašų, profilaktikai pakanka vandeniu suvilgyto vatos gabaliuko. Jei problema rimtesnė, geriausia naudoti akių lašus, kuriuos paskyrė veterinarijos gydytojas, kadangi kai kurie žmonėms skirti akių lašai gali būti pavojingi kačių sveikatai.

Veterinarijos gydytojai paprastai susiduria su šiomis dažniausiomis kačių akių ligomis:

• Konjuktyvitas. Pagrindiniai požymiai bus šie: akių išvirtimas, raudonumas, tynis;
• Trečiojo akies voko sutrikimai, – jei pastebite, kad akyje pasirodo trečiasis vokas, – tai gali būti viruso požymis, taip pat katė gali turėti parazitų, viduriuoti.
• Keratitas. Akies krašto uždegimas. Akys atrodys drumzlinos, išsiskirs daug ašarų.

Daugelis kačių ligų ir simptomų gali būti nesunkiai gydomi veterinarijos gydytojo paskirtais akių lašais arba tepalais. Vet. gydytojas patars kaip lašinti lašiukus ir tepti augintinio akis namuose.

Apsaugant savo katės akių sveikatą itin svarbi kasmetinė gyvūno vakcinacija, veterinarijos gydytojo apžiūra. Negydomos akių ligos ir simptomai gali lemti sunkias akių būkles, kuomet veterinarijos gydytojui tenka priimti sprendimą šalinti katytei akies obuolį. Rūpinkitės savo mielais murkliais, kad jų akys būtų budrios, šviesios ir spindinčios.

Jei gyvūną partrenkė automobilis

Pirmiausia prisiminkite, kad jei gyvūnas sąmonėje ir jam skauda, jis gali kąsti, tad per arti nesilenkite, nedidelius šunis atsargiai įvyniokite į rankšluostį ar paklodę. Sužalotą augintinį apžiūrėkite neskubėdami ir švelniai. Kelti ar traukti didelio sužaloto šuns nepatartina. Galima pasidaryti neštuvus iš lentų, pasinaudoti audeklo gabalais, vaikiškomis rogėmis, ar panašiomis priemonėmis.

Kaip patikrinti gyvybines funkcijas

Kūno temperatūrą galima matuoti į tiesiąją žarną elektroniniu termometru. Kvėpavimą galite patikrinti stebėdami gyvūno šonus aplink krūtinę, pilvo ląstą, taip pat prie nosies pridėję šlapią pirštą.

Jei augintinis apsinuodijo

Daugelis buityje naudojamų chemikalų yra pavojingi augintinių gyvybei. Automobilių plovimo skysčiai, skalbimo priemonės, chemija parazitams naikinti, vaistai ir net kai kurie maisto produktai gali būti stipraus apsinuodijimo priežastis. Svarbu buitinę chemiją laikyti nepasiekiamoje vietoje, o jei įtariate apsinuodijimą, nedelsiant vežti gyvūną į veterinarijos kliniką.

Užspringimai

Jei į gyvūno kvėpavimo takus pateko svetimkūnis geriausia nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją ir nemėginti jo šalinti patiems, nes tai gali pabloginti būklę.

Šunų traukuliai

Svarbu gyvūną patraukti nuo galinčių užgriūti ar sužaloti daiktų, baldų, priepuoliui pasibaigus ieškoti pagalbos.

Šunų apkandžiojimas

Pasitaiko atvejų, kai vedžiojami šunys susipeša ar juos užpuola. Net jei po tokių atvejų pastebite ir mažą žaizdelę, geriau parodyti ją veterinarijos gydytojui. Šunų įkandimai dažnai įneša infekciją, net ir maža žaizda pūliuoja, sudaro kišenę, sutinsta. Tokiu atveju veterinarijos gydytojas gali pasiūlyti suleisti vaistų ir užsiūti žaizdą.

Bičių, vabzdžių įkandimai augintiniams

Jei nepastebite, kad gyvūnas po įkandimo jaučiasi blogai, jam netinsta kaklas, liežuvis, nepasunkėja kvėpavimas, greičiausiai įkandimas nebus pavojingas. Dažnai įkandimo vietoje susidaro nedidelis guzas, kuris netrukus praeina, tačiau jei pastebite, kad šuo jaučiasi blogai, geriau yra nedelsti, nes prasidėjęs alerginis šokas gali baigtis staigia mirtimi.

Šilumos smūgis

Senjorų (vyresnių nei 7 metų šunų) šeimininkai turi skirti daugiau dėmesio savo augintinių sveikatos patikrinimui, prevencinėms priemonėms. Jei šeimininkas nori džiaugtis savo ilgaamžiu augintiniu ir matyti jį žvalų ir sveiką, būtina nuolatinė sveikatos patikra ir periodiškai atliekami tyrimai. Veterinarijos gydytojai rekomenduoja kasmetinius kraujo tyrimus, echoskopiją, savalaikę kastraciją/sterilizaciją, skiepus ir tinkamą mitybos planą. Net ir įprastas vizitas pas patyrusį veterinarijos gydytoją, kuris apčiuopia pilvo sritį, gali padėti išvengti sunkių ligų komplikacijų, sustabdyti onkologinių ligų vystymąsi.

Vėžys – dažniausia mirties priežastis tarp vyresnių nei 10 metų amžiaus šunų. Visgi daugiau nei pusė nustatytų vėžio atvejų, pasak JAV veterinarijos specialistų atliktų tyrimų, įmanoma išgydyti. Daugiau nei 50 proc. vėžinių susirgimų diagnozuojama vyresniems nei 10 metų šunims. Dažniausiai diagnozuojamos vėžio formos yra limfmazgių, odos, pieno liaukų, minkštųjų audinių vėžys.

Šunų vėžio, piktybinių auglių simptomai ir požymiai

Šunims pasireiškiantys vėžio simptomai labai panašūs į tuos, kuriuos patiria ir žmonės. Galūnių tyniai, užčiuopiami guzai, padidėję mazgai, negyjančios žaizdos, padidėję limfmazgiai, neįprasti kraujavimai. Tai klasikiniai vėžio požymiai, tačiau ankstyvosiose stadijose nepastebimi jokie simptomai, todėl būtina nuolatinė prevencija,‐ tyrimai, veterinarijos gydytojo apžiūra, gyvūno savijautos stebėjimas.

Šunų onkologinių ligų priežastys 

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dažnėja šunų onkologinės ligos yra ir gerėjanti gyvūnų priežiūra, ‐ šunys vis dažniau gyvena ilgiau dėl geros šeimininkų priežiūros ir sulaukia tokio amžiaus, kuriame didėja šių ligų rizika. Šiais laikais šunys yra skiepijami, saugomi nuo nelaimingų atsitikimų, tad gyvena ilgesnį amžių.

Kitas svarbus faktorius – šunų veislė. Kai kurios šunų veislės genetiškai labiau linkusios į onkologinius susirgimus. Pastebima, kad auksaspalviai retriveriai, boksteriai, Berno aviganiai dažniau serga onkologinėmis ligomis. Geresni mišrūnų sveikatos rodikliai aiškinami tuo, kad šie šunys turi platesnį genų spektrą, kuris lemia stipresnę imuninę sistemą, taip pat platesnis genų spektras tikėtina turi mažiau genų, lemiančių onkologinius susirgimus. Visgi egzistuoja tam tikri aplinkos faktoriai, kurie neturi nieko bendra su genetika, tad vėžinės ligos gali būti ir aplinkos faktorių rezultatas.

Šunų vėžinių susirgimų prevencija

Vienas iš svarbiausių faktorių, apsaugančių jūsų augintinį nuo pieno liaukų ir lytinių organų vėžinių susirgimų – ankstyva sterilizacija. Jei šuo ar kalė sterilizuojamas dar prieš pirmąją rują, jo rizika susirgti vėžiu sumažėja itin reikšmingai. Tai aktualu šeimininkams, kurie neketina veisti šuniukų.

Gera burnos higiena ir dantų priežiūra gali itin padėti apsaugoti nuo burnos ertmės vėžio.

Renkantis šuns veislę taip pat svarbu atkreipti dėmesį į genetiškai lemiamas ligas, kuriomis konkrečios veislės šunys dažniau serga.

Nors minėti faktai gali padėti sumažinti onkologinių ligų riziką, visgi efektyviausias būdas apsaugoti gyvūną yra nuolatinė vet. gydytojo apžiūra, rekomenduojami kasmetiniai tyrimai sulaukus tam tikro amžiaus ir šeimininko atidumas savo gyvūno sveikatai.

Net jei jūsų augintiniui diagnozuojamas vėžys, tai nebūtinai reiškia, kad gyventi jam liko nedaug. Pieno liaukų augliai, odos dariniai, minkštųjų audinių dariniai paprastai lengvai šalinami chirurginiu būdu ir gyvūno sveikata pagerėja, ypač, jei chirurginės procedūros atliekamos nedelsiant ir aptikus ankstyvąsias vėžio stadijas.

Veterinarijos gydytojo apžiūra paprastai apima keletą etapų. Vet. klinikoje gyvūnas turi būti pasveriamas, patikrinamos jo akys, ausys, burnos ertmė, dantų būklė. Stetoskopu vet. gydytojas tikrina gyvūno plaučius, širdies darbą, pilvo srities garsus.

Svarbus gyvūno sveikatos indikatorius yra jo dantenų būklė. Jei vet. gydytojas, švelniai paspaudęs dantenas mato, jog jos šiek tiek pabąla ir netrukus vėl užsipildo rausvumu,- jei tai įvyksta greitai, vadinasi gyvūno kraujotaka normali, geras širdies darbas. Baltos dantenos paprastai rodo sveikatos problemas, šoką ar anemiją.

Rankomis vet. gydytojas apčiuopia pilvo organus: kepenis, inkstus, šlapimo pūslę, patyręs gydytojas gali apčiuopa nustatyti organų padidėjimą. Šiuo metodu taip pat aptinkami padidėję limfmazgiai.

Šunų ir kačių šlapimo tyrimai

Diagnozuojant šlapimo takų, šlapimo pūslės, inkstų ligas šlapimo tyrimas padeda identifikuoti ligos kilmę, sunkumą. Šlapimas yra šiek tiek gelsvas, skaidrus, jame neturi būti kraujo, priemaišų, klampumo. Ligos atveju kinta šlapimo spalva, skaidrumas, kvapas. Nors gyvūnų šlapimo kvapas yra stiprus, pvz. kačių, tačiau jis neturi būti stipresnis nei įprasta, esant tam tikroms ligoms šlapime jaučiasi itin aštrus amoniako kvapas.

Esant pakitimams inkstuose amoniako kvapas jaučiamas ir iš gyvūno burnos.Tokiu atveju reikalinga labai skubi pagalba.

Šlapimo tyrimas padeda nustatyti šlapime esantį gliukozės, baltymų kiekį, šlapimo Ph terpę, kraujo pėdsakus. Šie indikatoriai rodo pakitimus šlapimo organų funkcijose ir gali rodyti traumų pasekmes, infekcijas, defektus ar ligas. Didelis kraujo ląstelių kiekis šlapime taip pat gali rodyti vidinį kraujavimą.

Veterinariniai kraujo tyrimai

Kraujo tyrimas parodo bendrą gyvūno organizmo būklę. Net sveikam gyvūnui rekomenduojama, bent kartą metuose atlikti kraujo tyrimą, kaip galimybę išvengti rimtų susirgimų ir ilgo bei brangaus gydymo.

Kraujas gyvūnams imamas iš venos. Yra keletas pagrindinių indikatorių kraujo tyrime, kurie padeda vet. gydytojui nustatyti gyvūno sveikatos būklę, diagnozuoti ligą:

• Bendras baltymų kiekis. Jo padidėjimas rodo uždegimą, dehidrataciją. Baltymų kiekio sumažėjimas sietinas su vidiniu kraujavimu, nevisaverte mityba, širdies ligomis.
• Albuminas. Didėjimas dėl dehidratacijos. Albumino sumažėjimas kraujyje gali reikšti vidinį kraujavimą, širdies ligas, kepenų patologiją.
• Kraujo šlapalo padidėjęs kiekis rodo inkstų patologijas, šlapimo pūslės trūkimą. Sumažėjimas sietinas su kepenų ligomis.
• Kreatininas,- medžiaga, dalyvaujanti organizmo metabolizmo procesuose, sietina su inkstų ligomis, raumenų pažeidimais, šlapimo pūslės pažeidimu ar trūkiu.
• Gliukozės kiekis kraujyje. Gliukozės kiekio padidėjimas gali rodyti diabetinę būklę, taip pat stresinę būklę. Per mažas gliukozės kiekis sietinas ir su neurologinėmis ligomis, nevisaverte mityba.

Veterinarinis bakteriologinis tyrimas