Kastracija – viena iš dažniausių veterinarijoje paplitusių chirurginių procedūrų

DCIM103MEDIADJI_0018.JPG
Senamiesčio veterinarija Kalinausko g. 9, Vilnius

Gijimas po sterilizacijos vyksta apie 10-14 dienų, taigi šiuo laikotarpiu šeimininko atsakomybėje žaizdos priežiūra, ramūs pasivaikščiojimai, o, reikalui esant, ir papildomos konsultacijos su vet. gydytoju ar vaistų injekcijos. Procedūra baigiasi siūlų išėmimu po 10-14 dienų ir galutine apžiūra pas operavusį veterinarą.

Įsigiję mažą šuniuką ar kačiuką, galbūt jau svarstote, kaip reikės elgtis, kai gyvūnas pradės lytiškai bręsti. Augintinio elgesys brendimo laikotarpiu neišvengiamai keičiasi, dažnai jis pradeda žymėti teritoriją, tampa itin aktyvus.

Kastracija – tai sėklidžių pašalinimas per prapjautą mašnelę. Po jų išėmimo pjūvis yra užsiūnamas, o mašnelė nėra šalinima, su laiku ji susitraukia. Tą pačią dieną  šuo/katinas yra išleidžiamas namo jam suleidus skausmo kontrolės vaistų. Daugumą šunų/katinų kitą dieną nori tęsti savo įprastą rutiną, tačiau turi būti stebimi šeimininkų, kol žaizda visiškai sugyja.

Naminių gyvūnų vaisingumo reguliavimas yra kiekvieno gyvūno šeimininko atsakomybė, mažinanti beglobių keturkojų skaičių miestuose, padedanti užtikrinti, kad kiekvienas šuo ar katinas gali turėti šiltus namus.

Kastracija – tradicinė chirurginė procedūra

Šeimininkai, ruošiantys savo augintinį operacijai turi prisiminti, kad iš vakaro gyvūno geriausia nemaitinti, tačiau duoti vandens.

Operacija trunka apie 30 minučių, gyvūnas prabunda po valandos. Tik prabudęs gali vemti, neėsti iki 3 dienų po operacijos, tačiau taip būna retai. Katinus šeimininkai išsineša narvelyje. Keturkojis pacientas būna prabudęs, atsigavęs.

Po šios operacijos pjūvio vieta ir audiniai aplink pjūvį gali nežymiai patinti. Jei matote itin didelius tynius, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją. Iš žaizdos negali tekėti skysčiai, žaizda neturi atsiverti. Jei matote kokius nors žymius pakitimus, geriausia pasirodyti jūsų augintinį operavusiam veterinarijos gydytojui. Sėklidžių šalinimas nėra pavojinga procedūra gyvūno gyvybei, tad ypatingų komplikacijų neturėtų būti. Svarbu šiek tiek stebėti ir prižiūrėti savo augintinį 3-4 d. po operacijos.

Šunų, kačių, šeškų kastracijos privalumai ir trūkumai

Augintinio kastracijos privalumai: 

Kastracija sumažina vyrišką patinų agresiją, per didelį šlapimo išskyrimą, kuriuo žymi  savo teritoriją taip pat norą nepaisyti komandos, polinkį pabėgti rujos metu. Visos šios priežastys yra svarbios, todėl visi darbiniai tarnybiniai šunys, vedliai akliesiems žmonėms yra kastruoti. Jie mokosi greičiau ir yra patikimesni. Patirtis rodo, kad mažų veislių šunys labiau linkę žymėti teritoriją nei didelių veislių šunys. Dauguma terjerų  ir didelių veislių šunų yra labiau linkę į agresiją, tad šios priežastys lemia šeimininkų sprendimą kastruoti savo augintinį.

Kastracija žymiai sumažina patinų prostatos hiperplazijos riziką bei abscesų (pūlingų uždegimų ir infekcijų) vystymąsi. Vyresniame gyvūno amžiuje prostata didėja, apsunkina šlapinimąsi, negydomi šie procesai gali lemti onkologinius susirgimus.

Kastruoto gyvūno elgesio pakitimai. Kastracijos trūkumai:

Po kastracijos išnykus lytiniam potraukiui kastruoti gyvūnai neieško poros, nekovoja dėl teritorijos, jie tampa ramesni, todėl jų apetitas pagerėja, sumažėja aktyvumas. Pagerėjus apetitui šuo/katinas valgo daugiau, o šeimininkas šeria gausiau, todėl tai gali lemti svorio padidėjimą. Jei jūsų augintinis yra kastruotas, rekomenduojame mažinti maisto kiekį nuo 10 – 20% ar pakeisti maistą, rinktis pašarą, skirtą kastruotiems gyvūnams.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Protected by Copyscape

Šunų sveikata. Analinių liaukų uždegimas

Jei pastebite, kad jūsų šuo dirglus, nuolat bando laižytis išeinamąją angą, „čiuožinėja“ ant užpakalio, – ne visuomet to priežastis parazitai, – dažna negalavimo priežastis gali būti analinių liaukų uždegimas. Šunys turi dvi liaukutes, maišelius prie išeinamosios angos, kurių pagrindinė funkcija – teritorijos žymėjimas ir vienas kito socialinė identifikacija – specifinio kvapo skleidimas. Analinės laiukos gamina aliejingą rudą stipraus kvapo skystį, reikalingą „apsiuostymui“, teritorijos žymėjimui.

Šunų analinių liaukų uždegimo simptomai ir požymiai

Kai kuriais atvejais šunų analinių liaukų gaminamos gleivės negali pasišalinti, sukeldamos uždegimus, infekcijas ir netgi abscesus (pūlingus uždegimus, galinčius sukelti kraujo užkrėtimą). Simptomai, padedantys šuns šeimininkui šiek tiek geriau identifikuoti analinių liaukų uždegimą būtų šie:

  • Dirglumas, neramumas, šuo negali ramiai ilsėtis; 
  • Šuo nuolat bando laižytis, kasytis ar kandžioti aplink išeinamąją angą;
  • Šuo skleidžia nemalonų kvapą;
  • Augintinis kenčia nuo vidurių užkietėjimo, negali pasituštinti, jaučia skausmą (inkščia) tuštindamasis.

Analinių liaukų uždegimo eiga

Įprastai, jei šuo yra sveikas, tuštinantis pasišalina ir analinėse liaukose esantis skystis, tad sveikatos sutrikimai prasideda tuomet, kai šio skysčio liaukos nesugeba pašalinti. Skysčiui užsistovint liaukose, jis tirštėja, darosi klampus ir užkemša liaukų kanalėlius. Šiuo atveju, augintiniui padėti nesunku – skystis lengvai pašalinamas švelniai paspaudus reikiamose vietose aplink išeinamąją angą, tad veterinarijos gydytojas greitai pašalins šį sveikatos sutrikimą.

Jei analinių liaukų užsikimšimas dažnai kamuoja jūsų augintinį, veterinarai rekomenduoja pridėti ląstelienos į šuns mitybą. Ląsteliena, balastinės medžiagos, padidina išmatų tūrį, jos lengviau pasišalina, stipriau paspaudžia analines liaukas besituštinant, taip padėdamos joms ištuštėti. Šuns dieta gali būti koreguojama veterinarų rekomenduojamu specialiu pašaru arba, jei šuo mėgsta, stengiantis jam dažniau pasiūlyti daržovių, košių su daržovėmis, kruopomis.

Negydomas analinių liaukų užsikimšimas gali pavirsti infekcija. Šuo būna itin dirglus, gali būti piktas, baikštus, pastebimos geltonos, kraujingos išskyros aplink išeinamąją angą. Šiuo atveju vet. gydytojas išplauna analines liaukas, skiria antibiotikus. Augintinį būtina stebėti, negydoma infekcija gali virsti pūlingu uždegimu, prie išeinamosios angos gali atsiverti žaizdos.

Užsienio veterinarijos klinikose, besikartojantiems ir itin dažniems analinių liaukų uždegimams ir nepraeinamumui, taikomas analinių liaukų šalinimas. Visgi, ši procedūra, nors dalinai išprendžai augintinio sveikatos sutrikimus, tačiau gali turėti komplikacijų, – šuo gali negebėti valdyti tuštinimosi proceso.

Uždegimo prevencija

Kiekvienos augintinio ligos geriausia prevencija – sveika mityba, svorio kontrolė ir pakankamas fizinis krūvis. Dažniausiai analinių liaukų užsikimšimą patiria nedidelių veislių per didelį svorį turintys ar nutukę šunys. Jei bent kartą jūsų šuniukas yra patyręs šį sveikatos sutrikimą, priminkite veterinarui patikrinti augintinio analines liaukas per kiekvieną vizitą.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais 

Veterinaras.lt 

Protected by Copyscape

Augintinio odos problemos: tyniai ir gumbai

Dažniausiai šeimininkai augintinio odos tinimus ar gumbus pastebi jį glostydami, kadangi šį sveikatos sutrikimą gali maskuoti tankus kailis. Pastebėję panašius odos darinius, dažniausiai susimąstome: ar tai naujas gumbas, ar neseniai atsirado šis tinimas? Prisimename, kad gyvūnas jau kurį laiką laižo ar kandžioja šią vietą. Pirmiausia šeimininkas išsigąsta, kad gumbas gali būti onkologinės ligos (vėžio) požymis. Visgi, gumbai ir tyniai ant keturkojo odos būna ir infekcijos pasekmė, parazitų sukelti negalavimai, tad geriausiai į šiuos klausimus atsakys veterinarijos gydytojas.

Verta žinoti, kad daugelis gumbų, kuriuos užčiuopiame augintinio odoje, visgi yra gerybiniai, tik nedidelis procentas jų gali reikšti vėžinius susirgimus. Bet kuriuo atveju, būtina nelaukti, kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris atliks reikiamus tyrimus ir rekomenduos šalinti darinį.

 

Pastebėję, kad gumbas tinsta, raudonuoja, atsiveria žaizda, – nedelskite, – kreipkitės į veterinarą. Kai kuriais atvejais šeimininkai žino odos tinimų priežastį , – tai gali būti įvairios traumos, ar įkandimai, tačiau visuomet išlieka infekcijos tikimybė, stebėkite augintinio sveikatą ir nedelskite. Ypatingai atkreipkite dėmesį į odos darinius ant letenų, snukučio, – kuo didesnis darinys, – tuo sudėtingesnis darosi jo šalinimas, operacija. Veterinarijos gydytojas šiuo sveikatos sutrikimo atveju paprastai nori žinoti šias aplinkybes:

  • ar tynis/gumbas atsirado staiga;
  • ar nesuprastėjo keturkojo apetitas, nesumažėjo aktyvumas.
  • ar jis keitė formą, spalvą, dydį;
Dažniausiai pasitaikantys yra šie odos darinių tipai/ priežastys:
  • Gerybiniai riebalinių sankaupų navikai. Dažniausiai pasitaiko vidutinio amžiaus ar vyresniems šunims, šonkaulių srityje. Šie odos dariniai sietini su organizmo senėjimu, dažniau pasitaiko didelių veislių šunims bei nutukusiems šunims.
  • Pūliniai. Pūlinius sukelia infekcijos, vabzdžių įkandimai, kitų šunų ar gyvūnų įkandimai. Pūlinius būtina staigiai gydyti, kadangi gali kilti kraujo užkrėtimo grėsmė.
  • Riebalinės cistos. Odoje esančios riebalinės liaukos kai kuriais atvejais užsikemša, susidaro spuogai.
  • Odos navikai. Dažniau pasitaiko bokseriams, Labradoro retriveriams, bigliams, šnauceriams.
  • Gumbai aplink nasrus. Šiuos gumbus sukelia virusai.

Jei užčiuopiate bet kokį gumbą ar įtartiną darinį glostydami savo augintinį, stebėkite situaciją, kreipkitės į vet. gydytoją ilgiau nedelsdami. Jei žinote gumbo atsiradimo priežastį (pvz.: trauma arba kito šuns įkandimas) būtinai konsultuokitės su veterinaru. Geriausias būdas apžiūrėti savo keturkojį , – jį šukuojant, prausiant, tokiu būdu pilnai apčiupinėjant visą kailį ir odą.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais. 

veterinaras.lt

Protected by Copyscape