Šeimininkas gali visuomet apžiūrėti, ar ant dantų nesusidariusios apnašos, ar nėra rudų dėmių. Gyvūnui gali sutinti dantenos, taip gali atsitikti ir dėl tarpdančiuose užstrigusių maisto likučių. Gendantys dantys kenkia visai virškinimo sistemai,- bakterijos iš burnos patenka į skrandį, žarnyną, dingsta apetitas, jaučiasi stiprus nemalonus kvapas iš nasrų. Tai gali lemti ir kitus sveikatos sutrikimus, tad laiku pastebėti šiuos požymius būtina. Laikui bėgant į burnos ertmę pateka infekcija, pakliūna bakterijos ir jei imunitetas silpnesnis, dantis gali pradėti pūti.

Dažnai dantų higienai gali padėti įvairūs skanėstai ar papildai, kuriuos gyvūnas mielai ėda ir mėgsta pakramtyti.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Kas yra vakcina?

Vakcina paruošia organizmo imuninę sistemą kovai su ligas sukeliančiais organizmais. Vakcinoje yra antigenų, kurie organizmo imuninei sistemai atrodo kaip ligą sukeliantys organizmai. Kai vakcinoje esančios medžiagos patenka į organizmą, jis lengvai stimuliuojamas, tad jei augintinis iš tiesų būtų infekuotas, jo organizmas jau būtų pasiruošęs kovai su ligos sukėlėju. Jo imuninė sistema greitai atpažįsta ligos sukėlėją ir jį neutralizuoja visiškai arba sumažina ligos komplikacijas, gyvūnas praserga lengvesne forma.

Svarbiausia pasitarti su veterinarijos gydytoju, kokia vakcina ar kombinacija aktualiausia ir labiausiai tinkama jūsų gyvūnui, taip pat kokio vakcinacijos grafiko reikėtų laikytis kiekvienu konkrečiu atveju.

Kokie klausimai aktualiausi pirmą kartą skiepijantiems savo augintinį?

Kada vakcinuojamas mažas šuniukas/kačiukas?

Yra dviejų tipų schemos skiepijimui mažiems šuniukams: pirmas skiepas padaromas pusantro mėnesio, po to – dviejų mėnesių ir trijų mėnesių. Antra galima skiepijimo schema: dviejų ir trijų mėnesių amžiaus. Schema priklauso nuo vakcinos gamintojo, paprastai ją reikia rinktis atsižvelgiant į gyvūno sveikatą, tą geriausiai patars veterinarijos gydytojas.

Kačiuko skiepai paprastai atliekami dviejų ir trijų mėnesių amžiaus.

Skiepijama nuo tų pačių ligų, tik į trijų mėnesių amžiaus skirtą vakciną įeina skiepas nuo pasiutligės.

Kaip vakcinuoti gyvūną, paimtą iš prieglaudos?

Pirmiausia reikia duoti vaistus nuo kirminų ir tuomet po dešimt-keturiolikos dienų skiepyti. Jei gyvūnas turi kirminų, reikia kartoti vaistų dozę ir atidėti skiepą, priklausomai nuo to, kokių parazitų gyvūnas turi, jei askaridžių,- skiepas gali atsidėti net iki dviejų mėnesių, geriausia konkrečiu atveju visuomet konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Kada atidėti/vengti skiepų?

Kai gyvūnas serga: viduriuoja, pakilusi temperatūra, kosėja, yra gydomas nuo konkrečios ligos ir girdomas antibiotikais, taip pat, kai turi parazitų.

Ar skiepai saugūs?

Skiepai iš tiesų saugūs, tą garantuoja gamintojas. Tačiau po skiepo gali būti skausminga vieta, į kurią buvo vakcinuojama, net iki dviejų parų, gali patinti, pakilti kūno temperatūra. Taip pat gyvūnas gali būti vangus iki trijų parų, neėsti. Katėm gali atsirasti išskyrų iš nosies, gali čiaudėti, kosėti. Maža tikimybė, tačiau gali pasireikšti anafilaksinė reakcija,- šokas. Tuomet būtina kuo skubiau kreiptis į vet. gydytoją, visgi, šie atvejai itin reti.

Ar tikrai būtina skiepyti kasmet?

Taip, ypač, jei turite mažų vaikų ir gyvūnas gyvena aplinkoje, kur turi kontaktą su laukiniais gyvūnais ar kitais šunimis.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Prieš suteikiant pagalbą gyvūnui, svarbu taip pat įvertinti, ar jis neserga kitomis ligomis, kurios gali sukelti vidurių užkietėjimą, dažnai tai yra tam tikrų sutrikimų priežastis, taip pat obstipacija dažnai supainiojama su Kolitu.

Priežastys

Dažniausia vidurių užkietėjimas būdingas vidutinio-vyresnio amžiaus gyvūnams. Dažna priežastis yra dehidratacija – gyvūnas geria nepakankamai skysčių, tai lemia išmatų sukietėjimą žarnyne, prasideda vidurių užkietėjimas.

Ne retas atvejis šunims – svetimkūnių prarijimas. Šunys graužia ir praryja medienos daleles, popierių, žolę, rūbus, žaislus, – tai gali sukelti virškinamojo trakto nepraeinamumus. Ilgaplaukiams šunims bei katėms vidurių užkietėjimą gali lemti ir prarytų plaukų kiekis žarnyne, todėl itin naudingas maistas, kurio sudėtyje yra medžiagų, šalinančių plaukus iš žarnyno, tam taip pat naudojami ir specialūs preparatai. Nesuvirškinamos prarytų daiktų dalelės susimaišo su išmatomis ir sukelia sukietėjimus, nepraeinamumą, neslenka žarnomis, taigi gyvūnas negali pasituštinti.

Kita priežastis, pasitaikanti šunims – ilgi periodai tarp pasivaikščiojimų. Kuo ilgiau išmatos lieka žarnyne, tuo labiau jos kietėja, tad jei šuo tvarkingas ir namuose niekuomet nelinkęs atlikti savo reikalus – gali būti, kad užsikentėjimas lems tai, jog jam reikės didesnių pastangų tuštinantis.

Svarbiausia stebėti, ar tuštinimosi procesas nesukelia diskomforto jūsų augintiniui, ar jam tai lengvai pavyksta, taip pat ar ant išmatų nesimato kraujo žymių.

Prevencija

Veterinarijos gydytojas Aurimas Kviklys konsultuoja kaip gyvūnų šeimininkai galėtų atskirti šias problemas ir kokių priemonių imtis jų prevencijai.

Svarbiausia – visuomet užtikrinti, kad gyvūnas geria pakankamai vandens. Šunų šeimininkai, kurie mėgsta palepinti savo augintinius, turi atkreipti dėmesį, kad kaulai, skirti graužimui, būtų ne minkšti (ypatingai netinka vištų kaulai), nes kaulų atplaišos užkemša žarnyną, kai kuriais atvejais geriau duoti specialių skanėstų.

Taip pat galite išsivesti augintinį ilgesniems ar dažnesniems pasivaikščiojimams.

Ar dažnai tenka gydyti gyvūnus, prarijusius svetimkūnius, kaip tai susiję su vidurių užkietėjimu?

Tai nėra itin dažna problema, mūsų praktikoje tai paprastai įvyksta šunims, kurie praryja kaulus, kaulų atplaišos stringa, užkemša virškinamąjį traktą, žarnyną. Kartais kaulų smulkias daleles itin sunku pastebėti, kuomet jos užstringa stemplėje, ties skrandžiu, tai itin pavojinga, nes aštrios kaulų nuolaužos gali pradurti trachėją, į plaučius patenka kraujo ir gyvūnas gali uždusti.

Vidurių užkietėjimas labiau būdingas vyresnio amžiaus gyvūnams, paprastai tai chroniška problema, dažniausiai susijusi su gyvūno mityba, fizinio aktyvumo stoka, persirgtomis ligomis.

Kokie preparatai tinkami palengvinti vidurių užkietėjimo problemą?

Rekomenduojamos įvairios kapsulės, klizmutės, specialus subalansuotas maistas.

Iš ko kokių požymių šeimininkas gali įtarti, kad gyvūnas prarijo svetimkūnį ir reiktų kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Gyvūnas itin daug vemia, bando atsikosėti, sunkiai tuštinasi, stanginasi, tačiau nepavyksta išsituštinti, laka vandenį, tačiau netenka daug skysčių vėmimo metu, todėl darosi silpnas, vangus.

Kokių priemonių tokiais atvejais imasi veterinarijos gydytojas?

Paprastai apčiuopiamas pilvas, jei svetimkūnis didelis, jį veterinarijos gydytojas apčiuops. Kitu atveju daromas rentgenas, kuris daugeliu atveju veiksmingai parodo svetimkūnį. Visgi, pasitaiko atvejų, kuomet svetimkūnio nesimato. Iš tiesų praktikoje pasitaiko atvejų, kai aparatūra neparodo svetimkūnio, todėl tenka atlikti chirurginę operaciją ir randame mažas, nedideles daleles užstrigusias dažniausiai storosiose žarnose.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Jūsų augintinio klausa ko gero puiki – vos atidarius skanėstų pakuotę, štai jis jau ir prisistato jums prie kojų ir meiliai miauksi arba smalsiai žiūri į jus. Visgi šeimininkui svarbu kreipti dėmesį į katės ar šuns ausų higieną, kuriai paprastai reikia skirti bent vieną kartą per savaitę išvalant ir apžiūrint, ar ausyse nėra infekcijos, parazitų, žaizdelių ar kitų įtartinų dalykų.

Šunų ausų apžiūra

Sveika katės ar šuns išorinė ausies dalis paprastai padengta kailiu, o vidinė dalis – gražios rausvos spalvos. Joje neturėtumėte pastebėti raudonio, patinimų, spuogelių, šašų. Ausis praprastai atrodo švari ir sveika, jei pastebite blusas, erkutes, ar kitus parazitus, bei minėtus odos sudirgimus, matote, kad plinka kailis – būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Apžiūrėdami vidinį ausies kanalą turėtumėte matyti švarią rausvą odą, nejausti nemalonaus kvapo ar per didelio kiekio sieros darinių. Valydami ausis stenkitės pasiimti gyvūną į patogią ir saugią jam vietą, stengiantis, kad jis nepatirtų streso ir lengviau leistų jums apžiūrėti bei išvalyti ausis. Geriausia šiai procedūrai gyvūną pratinti nuo mažens.

Veterinarijos gydytojas jums patars, kokį ausų valiklį galėtumėte pasirinkti savo gyvūnui. Šiek tiek valančio skysčio reikėtų užpilti ant vatos gabaliuko ir patempus ausį švelniai atgal išvalyti vidinę ausies dalį, nešvarumus bei sieros perteklių. Stenkitės išvalyti kiek galima geriau, tačiau tai darykite atsargiai, kad neišgąsdintumėte gyvūno. Valymui geriau nenaudokite vatos kotelių, nes gyvūnui pakračius galvą gali įvykti ausies trauma, tą geriau padarys veterinarijos gydytojas.

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnui skauda ausis ar jis jaučia diskomfortą ausyse yra šie:

• Augintinis dažnai intensyviai krato galvą;

• Jautrus prisilietimams ausų srityje;

• Nuolat kaso ar drasko ausis;

• Nejaučia pusiausvyros;

• Vidinė ausies dalis paraudusi, matosi žaizdelės;

• Kraujas iš ausų;

• Susilpnėjusi klausa;

• Ausyje matomos didelės rudos sieros sankaupos.

Pagrindiniai ausies ligų sukėlėjai:

• Ausies erkutės – dažni parazitai, kuriais dažnai užsikrečia gyvūnai;

• Blusos;

• Bakterinės kilmės ausų uždegimai;

• Alergijos;

• Ausies hematoma, – kraujo sankaupos vidinėje ausies dalyje, kurią sukelia erkutės arba bakterijos, taip pat blusos – gyvūnas itin dažnai krato galvą ir kasosi ausis.

Ausų gydymas – kaip teisingai lašinti ausų lašiukus?

Jei jūsų veterinarijos gydytojas paskyrė augintiniui ausų lašiukus, taip pat turėtumėte pasikonsultuoti ir pasitikslinti, kaip teisingai juos lašinti. Pagrindinės taisyklės būtų tokios:

• Pasitikslinkite vaisto dozę ir dažnumą, kiek kartų per dieną vaistus reikėtų lašinti;

• Jei gyvūno ausyse itin daug sieros sankaupų, prieš lašinant vaistus, rekomenduojama išvalyti ausis su specialia valymo priemone;

• Vaistus lašinkite tiksliai pagal nurodytą dozę, pamasažuokite ausį švelniai, kad vaistas geriau pasiskirstytų, nueitų giliau į ausies kanalą;

• Nenutraukite gydymo anksčiau nei rekomenduoja veterinarijos gydytojas;

• Duokite augintiniui skanėstą po valymo procedūros.

Veterinarijos gydymo patarimas:

Jei jūsų šuniukas ar kačiukas dar neturi vienerių metų:

Patys pirmieji naminio gyvūno vizitai būtini visoms reikalingos vakcinacijoms, kurios privalomos mažiems šuniukams ir kačiukams. Vizitai dėl skiepų dažnesni jauname gyvūno amžiuje, vėliau vakcinacija kartojasi periodiškai kartą per metus.

Per pirmąjį vizitą veterinarijos gydytojas taip pat turėtų pakonsultuoti apie erkių, blusų, kirmėlių prevenciją, apžiūrėti gyvūną, paskirti kraujo tyrimą, jei sveikatos būklė kelia įtarimą, – gyvūnas vangus, viduriuoja ar turi kitą įtartiną negalavimą.
Veterinarijos gydytojas taip pat įvertina, kaip gyvūnas auga ir vystosi,- ar teisingai vystosi gyvūno kaulų, raumenų sistema, – tai itin aktualu didelių veislių šunų šeimininkams. Jauniems šuniukams būtina apžiūra dėl rachito prevencijos, veterinarijos gydytojas pataria reikiamus maisto papildus, konsultuoja apie tinkamą gyvūno mitybą. Taip pat šeimininkai turėtų užduoti ir rūpimus klausimus apie gyvūno elgesį, jo socializaciją, adaptaciją namuose, lauke, ypač, jei kyla klausimų dėl gyvūno agresijos ar kitų elgesio sutrikimų.
Pirmieji vizitai svarbūs šeimininkui, kadangi jis gali plačiau pasikonsultuoti apie naminio gyvūno priežiūrą, mitybą, sveikatą, sutvarkyti reikiamus gyvūno dokumentus (pasus vykstant į užsienio šalis, mikročipavimus ir kt.).

Jei jūsų gyvūno amžius nuo 1 iki 7 metų:

Augintinio iki septynerių metų amžiaus vizitai pas veterinarijos gydytoją paprastai rekomenduojami kartą į metus. Gyvūnas vakcinuojamas, apžiūrimas, paskiriami reikalingi tyrimai, – paprastai būtinas kraujo tyrimas. Jei sveikatos būklė nekelia įtartinų ligų požymių, kraujo tyrimo turėtų užtekti įvertinti gyvūno sveikatos būklę. Tai veterinarijos gydytojas pažymi augintinio pase, – atliktą erkių, blusų, kitų parazitų patikrinimą, kraujo testo rezultatus, skiepų atžymas. Be kasmetinės augintinio apžiūros bei skiepų šeimininkas negali vežtis gyvūno į užsienio šalis.
Kasmetiniai vizitai nebūna dažni jei tik gyvūnas neturi sveikatos sutrikimų. Paprastai tam tikrų veislių augintinių šeimininkai į veterinarijos gydytojus kreipiasi dažniau dėl galimų alergijų, odos ligų, mitybos sutrikimų, kaulų – skeleto vystymosi sutrikimų ir pan.

Jei jūsų gyvūnui daugiau nei 7 metai:

Vyresnių augintinių sveikatos būklei įvertinti rekomenduojami du vizitai pas veterinarijos gydytoją per metus. Šeimininkas turėtų atkreipti gydytojo dėmesį, jei gyvūnas geria daugiau vandens, nei įprasta, jei blogėja jo apetitas, jei jis priaugo daugiau svorio, taip pat jei pastebi, kad gyvūnas sunkiai šlapinasi, tuštinasi, ar priešingai – tai daro dažniau nei įprasta.

Šeimininko pareiga – laiku atkreipti dėmesį į gyvūno sveikatos būklę

Svarbiausia šeimininko atsakomybė – nedelsti, jei mato, jog augintinis prastai jaučiasi, viduriuoja, vemia ar jei ryškėja kiti sveikatos sutrikimų požymiai. Tokiu atvejai vizitai tampa dažnesni. Uždelsus gydyti sveikatos sutrikimus, gyvūnas gali įgyti rimtesnių sveikatos problemų, tad šeimininkui didėja gyvūno gydymo išlaidos, todėl rekomenduojama susirūpinti sveikatos sutrikimų prevencija ir taip išvengti rimtų susirgimų. Jūsų gyvūnas bus laimingas ir džiugus, jei rūpinsitės jo sveikata!

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt

Pagrindiniai požymiai, kad jūsų gyvūnas gali turėti parazitų yra šie:

• Tamsūs taškeliai ant kailio;
• Blusų kiaušinėliai;
• Gyvūnas nuolat kasosi, laižosi;
• Paraudusi, nudraskyta oda ir odos dėmės;
• Kailio silpnėjimas, plaukų netekimas.

Šeimininkai gali lengvai patikrinti ar gyvūnas turi parazitų kailyje: apžiūrėti kaklo sritį, taip pat kailį ties uodega, pilvo sritį, apžiūrėti ar nėra išplikusių vietų kailyje. Būtina kruopščiai apžiūrėti gyvūno ausis, kaklą, vietas aplink akis.

Erkės ir blusos labiau pavojingos mažiems šuniukams ar kačiukams, kadangi, dėl mažo jų kūno svorio netenkant kraujo, kuriuo maitinasi parazitai, gyvūnai gali susirgti anemija. Pagrindiniai anemijos požymiai: papilkėjusios dantenos ir energijos stoka.

Blusos dažnai sukelia alergines reakcijas, kadangi kąsdamos suleidžia nuodingų medžiagų, dažnai sukeliančių niežulį, dėl ko silpnėja gyvūno kailis, odą itin niežti, tad gyvūnas nuolat kasosi bei netenka kailio. Kasydamas kailį gyvūnas gali pradraskyti odą bei įnešti infekciją, tad tai sukelia dar rimtesnių sveikatos sutrikimų.

Dažniausiai gyvūnai užsikrečia blusomis bei erkėmis vos pasivaikščioję ant žolės ar turėdami nors trumpą kontaktą su kitais užsikrėtusiais gyvūnais. Blusos patelė padeda apie 40-50 kiaušinėlių per dieną, tad parazitai greitai pastebimi.

Pastebėjus blusų gyvūno kailyje būtina taip pat kruopščiai išsivalyti kilimus, minkštus baldus, kadangi parazitai gali išlikti gyvybingi ir tarpinėje aplinkoje.

Erkių prevencija ir higiena

Erkes geriausia šalinti mūvint gumines pirštines, tvirtai suėmus pincetu. Jei matote, kad palikote erkės galvutę, geriausia būtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad ją pašalintų. Dažniausiai gyvūnui įsisiurbia briedinės erkės, kurios puola ne tik naminius gyvūnus, bet daugelį žinduolių, taip pat ir žmones.

Pagrindiniai požymiai, kad gyvūnui įsisiurbusi erkė, kuri kelia sveikatos sutrikimus:

• Apetito netekimas;
• Apatija, energijos stoka, gyvūnas atrodo liūdnas;
• Sąnarių skausmas;
• Patinę limfmazgiai.

Ligos, kurias gali sukelti erkės yra: anemija, odos infekcija, gyvūną taip pat gali ištikti paralyžius.

Šiuolaikinės priemonės leidžia apsaugoti gyvūną nuo erkių ir blusų: tai įvairūs prevenciniai šampūnai, antkakliai, lašai, tabletės. Šias priemones geriausia rinktis konsultuojantis su veterinarijos gydytoju, kuris patars reikiamą priemonės dozę ir paaiškins vartojimo instrukciją, kad prevencija būtų efektyvi.

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt 

Kraujospūdžio kontrolė

Sveikai gyvensenai būtina svorio kontrolė ir judėjimas, tačiau įdomu tai, kad gyvūnas taip pat padeda kontroliuoti kraujo spaudimą. Studijoje, atliktoje JAV, kurioje dalyvavo 420 šeimų, poros, turinčios naminius gyvūnus namuose, laisvalaikio metu turėjo mažesnį kraujo spaudimą ir geresnius širdies darbo parametrus nei poros, kurios namuose nelaikė naminių gyvūnų. Studijoje, kuri tyrė žmones, turinčius aukštus cholesterolio lygius taip pat nustatyta, kad žmonės, turintys naminius gyvūnus, turi didesnį potencialą kontroliuoti cholesterolio lygį kraujyje, o tai gali būti susiję su didesniu fiziniu aktyvumu turint naminį gyvūną.

Gyvūnai ir širdies ligos, depresija

Studijos taip pat rodo, kad kačių šeimininkai turi mažesnę infarkto riziką, o šunų šeimininkai po infarkto atsigauna daug greičiau, nei tie, kurie neturi naminio gyvūno. Terapeutai sergantiems depresija pataria turėti naminį gyvūną – niekas jums nebus taip atsidavęs kaip ištikimas šuo ar meili katė, o tai padeda sveikti.

Daugiau bendravimo

Šunų šeimininkai dažnai linkę užmegzti pokalbį su kitu šuns šeimininku, tad šuo skatina žmones bendrauti, dažnėja komunikacija, – žmones sieja bendri pomėgiai, visada malonu kalbėti apie mylimą augintinį, jo priežiūrą.

Vaiko sveikata ir gyvūnai

Tyrimai rodo, jog kūdikiai ir vaikai, augantys aplinkoje, kurioje gyvena šunys ir katės, taip pat kaime, kur laikomi stambūs naminiai gyvuliai, žymiai rečiau turi alergijas, o jų imunitetas itin stiprus, vaikai atsparesni ligoms ir augdami rečiau serga.

Astmos prevencija

Įdomi tyrimų studija tiriant vaikus, kurie turi didesnę riziką sirgti astma. Nustatyta, kad vaikai, kurių namuose gyvena katė, turi mažesnę riziką sirgti astma, tačiau išimtis, kurią parodė šis tyrimas – vaikai, kurių mamos turi alerginę astmą dėl kontakto su kate, taip pat turi didesnę alergijos riziką, jei namuose gyvena katė.

Cukrinis diabetas? Į pagalbą – šuo

Žmonės sergantys cukriniu diabetu patiria krizes, kuomet kraujyje stipriai sumažėja gliukozės lygiai. Šios krizės pavojingos gyvybei. Nuostabu, kad kai kurie šunys sugeba nujausti šią krizę dar prieš jai ištinkant, kadangi žmogaus organizmas skleidžia tam tikrą kvapą, kurį šuo gali užuosti. Apmokyti šunys gali reaguoti – jie skatina šeimininką eiti ką nors užkąsti arba kitaip jį įspėja apie pavojų.

Santykių šeimoje indikatorius

Įdomus įvykis aprašytas psichologijoje – šuo reaguoja į žmonių konfliktus. Pora kreipėsi į psichologą dėl savo nesutarimų – jiems ėmus tarpusavyje ginčytis, šuo, kurį psichologas visuomet vedasi į darbą, atsisėdo tarp vyro ir žmonos sofos viduryje. Šuo padeda parodyti kokį efektą poros santykiai gali turėti jų vaikams.

Katės ir šunys – mūsų partneriai ieškant vėžio gydymo metodų

Šunys ir katės serga tomis pačiomis vėžio formomis kaip ir žmonės. Tiriant šunų prostatos vėžio vystymąsi mokslininkai geriau išaiškino ir vyresnių vyrų prostatos vėžio rizikas bei kuria prevencines programas. Tiriant sergančius gyvūnus randami nauji vėžio gydymo metodai bei kuriamos prevencinės programos, naudingos tiek žmonėms, tiek gyvūnams.

Daugelis žmonių, turinčių naminius gyvūnus tai žino,- žmogui su gyvūnu būti gera ir gyvūnas iš tiesų turi teigiamos įtakos žmonių sveikatai. Prisiminkime – Adomas rojaus sode buvo ne šiaip sau vienas,- jį supo gyvūnai, kuriems visiems jis davė vardus!

Straipsnis parengtas remiantis moksline literatūra ir konsultuojantis su veterinarijos gydytojais-chirurgais

Veterinaras.lt

Inkstų ligos ir funkciniai sutrikimai būdingi vyresnio amžiaus katėms. Negydomi inkstų funkcijos sutrikimai išsivysto į ligas, kurios tampa chroniškomis ir nepagydomomis. Tačiau anksti diagnozuojant inkstų nepakankamumą ir taikant tinkamą priežiūrą galima pratęsti gyvūno gyvenimo trukmę ir tai neturėtų sukelti didelių nepatogumų jo gyvenimo kokybei.

Inkstų ligos ne visuomet būdingos tik vyresnio amžiaus katėms. Kai kurie kačiukai gimsta su įgimtu inkstų neišsivystymu, taip pat inkstų veikla jaunoms katėms sutrinka dėl traumų bei infekcijų.

Katėms būdingas dviejų tipų inkstų nepakankamumas:

Ūmus inkstų nepakankamumas, kuris prasideda staiga, ir išsivysto vos per kelias dienas ar savaites. Ūmus inkstų nepakankamumas būdingas visų amžiaus grupių katėms, dažniausios jo priežastys yra šios:

• Toksinės medžiagos, kurios patenka į katės organizmą apsinuodijus žmonėms skirtais vaistais, nuodingais augalais, pesticidais, buitinės chemijos priemonėmis, todėl labai svarbu pasirūpinti, kad jūsų auginama katė neaptiktų šių nuodingų medžiagų namuose ir neapsinuodytų.
• Traumos, kurių metų katė susižaloja dubens sritį, ypač jei sužalojama šlapimo pūslė.
• Dehidratacija, kuomet gyvūną ištinka karščio smūgis ir nevartojama pakankamai skysčių;
• Infekcija, pažeidžianti inkstus.

Ūmus inkstų nepakankamumas, jei diagnozuojamas laiku ir greitai pritaikomas gydymas, gali būti išgydomas. Visgi vyresnėms nei  7 metų katėms inkstų funkcijos nepakankamumas dažnai tampa lėtinis ir jį sunkiau gydyti.

Chroniškas inkstų nepakankamumas nustatomas iš įvairių simptomų, kurie atsiranda per ilgesnį laiką, liga vystosi per mėnesius, kelerius metus, tad jam būdingi šie požymiai:

• Dažnas šlapinimasis. Gali pasirodyti, kad tai nėra ligos simptomas, tačiau tai gali būti šlapimo nelaikymo požymis, katės tokiu atveju gali šlapintis ne tik savo dėžutėje.
• Katė geria daug vandens, bandydama kompensuoti skysčių trūkumą, kadangi inkstai per greitai skysčius pašalina.
• Svorio netekimas ir apetito stoka;
• Vėmimas, viduriavimas, tamsus šlapimas, kraujas šlapime;
• Burnos opos ant dantenų ir liežuvio.
• Blogas burnos kvapas;
• Vidurių užkietėjimas;
• Apatija.

Katės inkstų ligų diagnozė ir gydymas

Veterinarijos gydytojas įtardamas inkstų funkcijos sutrikimus paprastai atlieka kraujo tyrimą, ultragarsą. Priklausomai nuo ligos vystymosi ir sudėtingumo gydymas gali būti skiriamas tiek medikamentinis, tiek chirurginis, taip pat vet. gydytojas gali pasiūlyti tam tikrą dietą. Subalansuota dieta katėms, sergančioms inkstų ligomis turi turėti pakankamai Vitamino D, fosforo, Omega rūgščių ir kitų naudingų elementų. Taikydami dietą ir laikydamiesi vet. gydytojo nurodymų galite išsaugoti savo katės sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę.

Viduriavimo simptomus lengvai pastebėsite: tai dažnas tuštinimasis, galite pastebėti kraujo išmatose, apatija dėl dehidratacijos, gali pakilti temperatūra. Tokiu atveju būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes viduriavimas gali būti pavojingos būklės, tokios, kaip vidinis kraujavimas, priežastis.

Jei pastebite, kad gyvūnas gerai jaučiasi, tačiau dažnai skystai tuštinasi kurį laiką stebėkite, pasirūpinkite, kad jis nuolat turėtų vandens savo dubenėlyje ir apribokite mitybą, šiuo atveju, kol simptomai liausis, geriausia katės nemaitinti.

Kada kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Jei pastebite, kad viduriavimas tęsiasi daugiau nei parą, katė taip pat vemia, yra vangi, geriausia yra nedelsti ir vykti į veterinarijos kliniką.  Viduriavimas gali būti daugelio sunkių būklių priežastis, tad paprastai siūloma atlikti kraujo tyrimą. Veterinarijos gydytojas turi išsiaiškinti viduriavimo priežastį, pasidomi kiek laiko tęsiasi ši būklė.

Diarėja dažniau pasireiškia ilgaplaukėms katėms dėl plaukų sankaupų žarnyne, taip pat toms katėms, kurios leidžiamos į lauką, kadangi įvairesnėje aplinkoje yra didesnė tikimybė užsikrėsti parazitais.

Kaip apsaugoti katę nuo viduriavimo ir kitų virškinimo sutrikimų?

Pirmiausias patarimas, kurį patars veterinarijos gydytojas: neduokite savo katei pieno produktų, kad ir kaip ji juos mėgsta.  Dauguma kačių mėgsta pieną ir jogurtą, tačiau jų organizmas netoleruoja laktozės ir tai sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, žarnyno uždegimą. Jei gyvūnas linkęs turėti šį sveikatos sutrikimą, konsultuokitės dėl jo mitybos su veterinarijos gydytoju, stenkitės palaipsniui keisti mitybą, pratinti prie naujo raciono.

Gerai apšviestoje patalpoje apžiūrėkite akis: akių obuoliai turi būti balti, skaidrūs. Jei švelniai nykščiu žemyn šiek tiek patrauksite akies voką, turite pastebėti, kad jis rausvas, ne raudonas ar baltas. Rausvas voko vidus rodo, kad akys sveikos, o kita spalva gali reikšti sveikatos sutrikimus.

Svarbiausia pamatyti šiuos požymius apžiūrins savo katę, kurie gali būti rimti sveikatos sutrikimai:

• Išvirtusios akys;
• Ašarojimas;
• Raudoni ar balti akių vokai;
• Pūlingos traiškanos akių kampučiuose;
• Šlapias kailis aplink akis;
• Akių spalvos pakitimas ir drumzlinos akys;
• Nuolat užmerktos akys;
• Matomas trečiasis vokas.

Katės elgesys taip pat išduoda problemą, – jei katė letenomis nuolat trina akių zoną, šeimininkui vertėtų patikrinti sveikų akių požymius. Ilgaplaukėms katėms būtina drėgnu vatos tamponėliu apvalyti akių zoną, išvalyti nešvarumus ant kailio akių zonoje, traiškanas. Akių valymui nebūtina naudoti akių lašų, profilaktikai pakanka vandeniu suvilgyto vatos gabaliuko. Jei problema rimtesnė, geriausia naudoti akių lašus, kuriuos paskyrė veterinarijos gydytojas, kadangi kai kurie žmonėms skirti akių lašai gali būti pavojingi kačių sveikatai.

Veterinarijos gydytojai paprastai susiduria su šiomis dažniausiomis kačių akių ligomis:

• Konjuktyvitas. Pagrindiniai požymiai bus šie: akių išvirtimas, raudonumas, tynis;
• Trečiojo akies voko sutrikimai, – jei pastebite, kad akyje pasirodo trečiasis vokas, – tai gali būti viruso požymis, taip pat katė gali turėti parazitų, viduriuoti.
• Keratitas. Akies krašto uždegimas. Akys atrodys drumzlinos, išsiskirs daug ašarų.

Daugelis kačių ligų ir simptomų gali būti nesunkiai gydomi veterinarijos gydytojo paskirtais akių lašais arba tepalais. Vet. gydytojas patars kaip lašinti lašiukus ir tepti augintinio akis namuose.

Apsaugant savo katės akių sveikatą itin svarbi kasmetinė gyvūno vakcinacija, veterinarijos gydytojo apžiūra. Negydomos akių ligos ir simptomai gali lemti sunkias akių būkles, kuomet veterinarijos gydytojui tenka priimti sprendimą šalinti katytei akies obuolį. Rūpinkitės savo mielais murkliais, kad jų akys būtų budrios, šviesios ir spindinčios.